Vienišumas tarp vyresnio amžiaus žmonių

Kai tyloje pasigirsta tik savo paties balsas

Yra tokia dienos dalis – paprastai vėlyvas popietis arba vakaras – kai namai tampa ypač tylūs. Laikrodis tiksena, pro langą šviečia gatvės žibintas, o telefono ekranas nešviečia. Niekas neskambina. Niekas neateina. Šis jausmas daugeliui vyresnio amžiaus žmonių nėra retena – tai kasdienybė, kuri pamažu tampa tokia įprasta, kad jie net nustoja ją vadinti vienišumu. Tiesiog gyvenimas, sako jie. Tiesiog taip dabar yra.

Tačiau vienišumas tarp vyresnio amžiaus žmonių – tai ne tik liūdna socialinė realybė. Tai rimta sveikatos problema, kurią mokslininkai jau seniai pradėjo lyginti su rūkymu ar nutukimu pagal žalą organizmui. Ir vis dėlto apie tai kalbama nepakankamai, o sprendimai dažnai lieka popieriuje arba apsiriboja retomis šventinėmis akcijomis, kai savanoriai atveda senelius į renginį ir vėl išvažiuoja.

Kodėl vyresnio amžiaus žmonės lieka vieni – ir tai nėra jų kaltė

Pirmiausia reikia suprasti, kad vienišumas senatvėje dažniausiai nėra pasirinkimas. Jis ateina pamažu, per daugelį metų, ir susidaro iš kelių sluoksnių.

Pirmasis sluoksnis – netektys. Sutuoktinis miršta. Paskui – draugai, su kuriais buvo einama į kiną, žaidžiamas kortomis, aptariami politikos reikalai. Broliai ir seserys. Kaimynai, kurie gyveno tame pačiame name dešimtmečius. Kiekviena tokia netektis – tai ne tik žmogaus praradimas, bet ir socialinio tinklo ardymas. Po kiekvieno laidotuvių, žmogus grįžta namo šiek tiek vienišesnis nei išėjo.

Antrasis sluoksnis – fiziniai apribojimai. Sunkiau vaikščioti. Vairuoti nebegalima arba baisu. Laiptai tampa kliūtimi. Autobusas – per daug sudėtingas. Tai, kas anksčiau buvo natūralu – nueiti į parduotuvę, susitikti su kaimyne, nuvažiuoti pas vaikus – dabar reikalauja pastangų, planavimo, kartais pagalbos. O prašyti pagalbos daugeliui vyresnio amžiaus žmonių yra sunku – jie buvo auklėjami kitaip, jie nenori būti našta.

Trečiasis sluoksnis – technologinis atotrūkis. Šiuolaikinis socialinis gyvenimas vis labiau persikelia į ekranus. Šeimos pokalbiai vyksta „WhatsApp” grupėse, nuotraukos dalinamos „Facebook”, susitikimai organizuojami per „Messenger”. Kas nemoka arba bijo naudotis išmaniuoju telefonu, tiesiog lieka už durų – ne dėl to, kad niekas nenori su juo bendrauti, o dėl to, kad komunikacijos kanalai tapo neprieinami.

Ketvirtas sluoksnis – socialinių vaidmenų praradimas. Pensija – tai ne tik finansinis pokytis. Tai tapatybės krizė. Žmogus, kuris 40 metų buvo inžinierius, gydytojas, mokytojas, staiga nebeturi vietos, kur eiti rytą. Nebeturi kolegų, su kuriais pietaujama, nebeturi užduočių, kurios suteikia prasmę. Šis tuštumas gali būti labai skausmingas, net jei išoriškai viskas atrodo gerai.

Ką sako mokslas – ir tai turėtų mus visus priversti susimąstyti

Vienišumas nėra tik jausmas. Jis palieka fizinius pėdsakus kūne, ir tai moksliškai įrodyta.

Tyrimai rodo, kad lėtinis vienišumas padidina demencijos riziką net 50 procentų. Tai nėra maža skaičius. Taip pat žinoma, kad vienišumas susijęs su aukštesniu kraujospūdžiu, silpnesne imunine sistema, didesne širdies ligų rizika ir greitesniu bendru sveikatos blogėjimu. Brigham Young universiteto mokslininkai, išanalizavę daugiau nei 300 000 žmonių duomenis, nustatė, kad socialinė izoliacija padidina ankstyvos mirties riziką maždaug 29 procentais – tai panašu į tai, ką daro rūkymas.

Biologiškai tai paaiškinama taip: kai žmogus jaučiasi vienišas, jo kūnas pereina į savotišką „pavojaus režimą”. Padidėja kortizolio lygis, sustiprėja uždegimo procesai, sutrinka miegas. Ilgainiui tai naikina organizmą lygiai taip pat, kaip nuolatinis stresas ar nesveika mityba. Smegenys, kurioms reikia socialinės stimuliacijos, pradeda „rūdyti” be jos.

Įdomu tai, kad vienišumas ir socialinė izoliacija – tai ne tas pats dalykas. Galima gyventi su šeima ir jaustis vienišam. Galima gyventi vienam ir nejausti vienišumo. Skirtumas – kokybė, o ne kiekybė. Paviršutiniški ryšiai, kai niekas tikrai neklausosi, kai nėra tikro kontakto, gali būti net skausmingesni nei visiškas vienatvė.

Kaip tai atrodo iš vidaus – istorijos, kurias retai girdime

Svarbu kalbėti ne tik apie statistiką, bet ir apie žmones. Apie tai, kaip vienišumas jaučiamas iš vidaus.

Daugelis vyresnio amžiaus žmonių pasakoja, kad labiausiai skauda ne tai, kad nėra su kuo kalbėtis – skauda tai, kad niekas jų nebelaiko svarbiais. Kad jų patirtis, jų istorijos, jų nuomonė atrodo nereikalinga. Viena moteris, kuriai per 80, yra pasakojusi, kad kartais eina į parduotuvę ne dėl to, kad reikia ko nors nupirkti, o dėl to, kad pardavėja pasisveikina ir paklausia, kaip sekasi. Tai vienintelis gyvas pokalbis per dieną.

Kitas aspektas – gėda. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių gėdijasi pripažinti, kad yra vienišu. Jie bijojo būti našta šeimai, bijojo atrodyti silpni, bijojo, kad vaikai jausis kalti. Todėl į klausimą „kaip sekasi?” atsako „gerai, ačiū” – net kai nėra gerai.

Yra ir tokių, kurie vienišumą kompensuoja televizoriumi. Jis veikia visą dieną – ne dėl to, kad žiūrima laidos, o dėl to, kad namuose yra balsai. Kad nėra taip tylu. Tai liūdnas, bet labai žmogiškas sprendimas.

Ką gali padaryti šeima – konkretūs žingsniai, ne geri norai

Dažnai šeimos nariai mano, kad rūpinasi – skambina kartą per savaitę, atvažiuoja per šventes, siunčia pinigus. Tačiau vyresnio amžiaus žmonėms to dažnai nepakanka. Reikia ne formalaus rūpinimosi, o tikro ryšio.

Štai keletas dalykų, kurie iš tikrųjų padeda:

• Reguliarumas, o ne retumas. Geriau skambinti 10 minučių kiekvieną dieną nei valandą kartą per mėnesį. Kasdieniai trumpi kontaktai sukuria jausmą, kad žmogus yra gyvenimo dalis, o ne prisiminimas.
• Tikri pokalbiai. Klauskite ne tik „kaip sekasi”, bet ir „ką šiandien veikei?”, „ką galvojai?”, „ar atsimeni, kaip mes…?”. Leiskite jiems pasakoti. Klausykitės.
• Įtraukimas į sprendimus. Klauskite jų nuomonės – apie šeimos reikalus, apie vaikus, apie bet ką. Tai suteikia jausmą, kad jie vis dar svarbūs, vis dar reikalingi.
• Padėkite su technologijomis – kantriai. Jei tėvai ar seneliai nemoka naudotis išmaniuoju telefonu, sėskite šalia ir mokykite – ne vieną kartą, o tiek kartų, kiek reikia. Tai investicija, kuri atsiperka.
• Fizinis buvimas. Apkabinimas, rankos paspaudimas, tiesiog buvimas šalia – tai, ko negalima pakeisti jokiu skambučiu. Stenkitės atvažiuoti ne tik per šventes.

Bendruomenės ir valstybės vaidmuo – kas veikia, kas ne

Individuali šeimos atsakomybė svarbi, tačiau vienišumo problema yra per didelė, kad ją spręstų tik artimieji. Reikia sisteminių sprendimų.

Kai kuriose šalyse tai jau daroma rimtai. Jungtinėje Karalystėje 2018 metais buvo paskirtas net specialus vienišumo ministras – tai skamba keistai, bet tai rodo, kaip rimtai problema vertinama. Japonijoje, kur vyresnio amžiaus žmonių izoliacija tapo tikra krize, kuriamos specialios programos, kai socialiniai darbuotojai reguliariai lankosi pas vienišus senjorus.

Lietuvoje situacija sudėtingesnė. Socialinių paslaugų tinklas egzistuoja, tačiau jis dažnai nepakankamas – trūksta žmonių, trūksta finansavimo, trūksta koordinacijos. Dienos centrai senioriams – puiki idėja, tačiau jų per mažai, ir ne visi gali ten patekti dėl transporto ar sveikatos problemų.

Kas iš tikrųjų veikia:

• Kaimynystės tinklai – kai kaimynai susitaria stebėti vienas kitą, pasibeldžia į duris, jei kelias dienas nematė.
• Savanorių programos, kai savanoriai reguliariai lankosi pas vienišus senjorus – ne kartą, o nuolat, kuriant tikrą ryšį.
• Bendruomeniniai sodai, klubai, grupės – bet kokie reguliarūs susibūrimai, kurie suteikia struktūrą ir socialinį kontaktą.
• Kartų tilto programos, kai jaunimas ir senjorai bendrauja – jaunimas mokosi iš patirties, senjorai jaučiasi reikalingi.

Kas neveikia – vienkartinės akcijos, šventiniai renginiai, kurie sukuria iliuziją rūpinimosi, bet nekeičia kasdienybės.

Ką gali padaryti pats vyresnio amžiaus žmogus – ir tai nėra lengva

Čia reikia būti atsargiems. Lengva pasakyti „eik į klubą”, „susirask hobį”, „būk aktyvus” – bet tai skamba tuščiai žmogui, kuriam skauda kelius, kuris neturi kaip nuvažiuoti, kuris prarado visus draugus ir nebeturi energijos pradėti iš naujo.

Vis dėlto yra dalykų, kurie gali padėti – jei žmogus turi bent minimalias galimybes:

• Rutina ir struktūra. Net ir gyvenant vienam, svarbu turėti dienotvarkę – keltis tuo pačiu metu, valgyti reguliariai, turėti veiklą, kuri laukia. Struktūra suteikia prasmę.
• Gyvūnas. Tai skamba banaliai, bet tyrimai patvirtina – gyvūnas namuose reikšmingai mažina vienišumo jausmą. Jis reikalauja rūpinimosi, suteikia ryšį, verčia judėti.
• Savanorystė. Net ir nedidelė – padėti kaimynui, dalyvauti bažnyčios veikloje, skaityti vaikams bibliotekoje. Kai esi reikalingas, vienišumas mažėja.
• Ryšio palaikymas su praeitimi. Rašyti dienoraštį, kurti atsiminimus, fotografuoti – tai ne tik veikla, bet ir prasmės kūrimas.
• Drąsa prašyti pagalbos. Tai sunkiausia. Bet kartais reikia tiesiog pasakyti vaikams, kaimynams, draugams – man sunku. Man reikia bendravimo. Daugelis žmonių nori padėti, bet nežino, kad reikia.

Kai vienišumas tampa ne tik liūdesiu, bet ir liga

Vienišumas ir depresija dažnai eina koja kojon, ir svarbu mokėti atpažinti, kada vienas virsta kitu. Depresija tarp vyresnio amžiaus žmonių yra labai dažna ir labai dažnai nediagnozuojama – tiek dėl to, kad patys žmonės neatpažįsta simptomų, tiek dėl to, kad šeima ir gydytojai kartais per lengvai nusako tai „normalia senatvės nuotaika”.

Ženklai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį:

• Žmogus nustoja domėtis dalykais, kurie anksčiau teikė džiaugsmą
• Blogėja miegas – arba miega per daug, arba per mažai
• Keičiasi apetitas
• Žmogus kalba apie tai, kad nėra prasmės, kad geriau būtų mirti
• Atsisako bendrauti net su artimaisiais
• Prastėja atmintis ir koncentracija greičiau nei tikėtasi

Jei pastebite šiuos ženklus – tiek savyje, tiek artimame žmoguje – tai nėra laikas laukti. Reikia kreiptis į šeimos gydytoją. Depresija senatvėje gydoma, ir gydoma sėkmingai. Tai nėra neišvengiama gyvenimo dalis.

Vienišumas – tai ne likimas, o aplinkybė, kurią galima keisti

Grįžkime prie tos tylos, apie kurią kalbėjome pradžioje. Tos, kuri ateina vėlyvą popietį, kai laikrodis tiksena ir telefono ekranas nešviečia. Ši tyla nėra neišvengiama. Ji nėra natūrali senatvės dalis. Ji yra aplinkybė, kurią sukūrė daugybė veiksnių – ir kurią galima keisti.

Bet pokyčiai neatsitinka savaime. Jie reikalauja, kad šeimos nariai sustotų ir pagalvotų – ne apie tai, ką daro, o apie tai, ko nedaro. Reikalauja, kad bendruomenės suprastų, jog senas žmogus kaimynystėje nėra tik statistinis vienetas, o gyvas žmogus su istorija, su patirtimi, su poreikiu būti matomas. Reikalauja, kad valstybė investuotų ne tik į pensijas, bet ir į socialinę infrastruktūrą, kuri leidžia vyresnio amžiaus žmonėms dalyvauti gyvenime.

O labiausiai – reikalauja, kad mes visi nustotume galvoti apie senatvę kaip apie kažką, kas nutinka kitiems. Ji nutiks mums visiems. Ir kokia ji bus, priklauso nuo to, kokią visuomenę mes kuriame šiandien. Kiekvieną kartą, kai paskambiname seneliui. Kiekvieną kartą, kai sustojame pakalbėti su vienišu kaimynu. Kiekvieną kartą, kai atsisakome skubėti ir tiesiog – būname šalia.

Tai nėra didelė filosofija. Tai tiesiog žmogiškumas. Ir kartais to pakanka.