Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra išgėręs puodelį ramunėlių arbatos, kai skaudėjo pilvą, arba mėtų arbatos vakare, norint atsipalaiduoti. Žolelių arbatos lietuviškoje kultūroje turi gilias šaknis – močiutės žinojo, kuri žolelė nuo ko padeda, o šios žinios keliavo iš kartos į kartą. Šiandien, kai vaistinėse ir sveikos mitybos parduotuvėse žolelių arbatų pasirinkimas tiesiog akina akis, verta stabtelėti ir pažiūrėti giliau – kas iš tikrųjų vyksta mūsų organizme, kai geriame šias gėrybes, ir ar visos pasakos apie jų stebuklingą poveikį atitinka tiesą.
Kodėl žolelių arbatos nėra tas pats, kas paprasta arbata
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti vieną dalyką, kuris daugeliui žmonių lieka neaiškus. Tikroji arbata – juoda, žalia, oolong ar balta – gaminama iš arbatmedžio (Camellia sinensis) lapų. O tai, ką vadiname žolelių arbata, botaniniu požiūriu apskritai nėra arbata. Tai yra vadinamoji tisana – gėrimas, paruoštas užpilant karštu vandeniu įvairias augalų dalis: lapus, žiedus, šaknis, sėklas ar net vaisius.
Šis skirtumas nėra vien terminologinis niuansas. Jis paaiškina, kodėl žolelių arbatos praktiškai neturi kofeino (išskyrus kai kurias išimtis, pavyzdžiui, matė ar guaraną, kurios dažnai priskiriamos šiai kategorijai, nors techniškai yra kitokios prigimties), ir kodėl jų poveikis organizmui yra tokia įvairi mozaika – nuo raminančio iki tonizuojančio, nuo virškinimą lengvinančio iki imunitetą stiprinančio.
Ramunėlės, mėtos ir melisa – klasika, kuri veikia
Pradėkime nuo pačių populiariausių ir geriausiai ištirtų žolelių. Ramunėlės (Matricaria chamomilla) yra viena iš tų retų žolelių, kurių raminamasis poveikis turi ir mokslinį pagrindą. Ramunėlėse esantis apigeninas – flavonoidas – jungiasi prie tam tikrų receptorių smegenyse ir gali padėti sumažinti nerimą bei palengvinti užmigimą. Būtent todėl ramunėlių arbata dažnai rekomenduojama vakare, prieš miegą.
Mėtos arbata veikia visai kitaip – jos pagrindinis komponentas mentolis atpalaiduoja virškinimo trakto raumenis, todėl ši žolelė puikiai tinka sprendžiant pilvo pūtimo, dujų ar lengvo pilvo skausmo problemas. Beje, žmonėms, kenčiantiems nuo rėmens ar gastroezofaginio refliukso, mėtų arbata gali būti ne pati geriausia idėja, nes ji atpalaiduoja ir apatinį stemplės sfinkterį, o tai gali paskatinti skrandžio turinio grįžimą atgal.
Melisa (citrininė mėta) dažnai pamirštama, nors verta didesnio dėmesio. Ji taip pat pasižymi raminamosiomis savybėmis, tačiau švelnesnėmis nei ramunėlės, todėl puikiai tinka tiems, kurie ieško lengvo, bet ne pernelyg migdančio poveikio dienos metu.
Imbieras, echinacėja ir kiti „darbiniai arkliai“
Kai artėja peršalimo sezonas, dauguma pasitiki imbiero arbata. Ir nenuostabu – imbieryje esantys gingeroliai turi priešuždegiminių savybių, o pats gėrimas puikiai sušildo ir gali sumažinti pykinimą. Tai vienas iš nedaugelio žolelių arbatų atveju, kai poveikis pykinimui yra gana gerai patvirtintas moksliniais tyrimais, todėl imbiero arbata dažnai rekomenduojama net nėščiosioms, kenčiančioms nuo rytinio pykinimo (žinoma, pasitarus su gydytoju).
Echinacėja – kita populiari žolelė, kurios šalininkai tvirtina, kad ji stiprina imunitetą ir sutrumpina peršalimo trukmę. Tiesa čia sudėtingesnė – tyrimų rezultatai gana prieštaringi. Vieni rodo nedidelį teigiamą efektą, kiti apskritai nerodo jokio skirtumo lyginant su placebu. Vis dėlto daugelis žmonių subjektyviai jaučia palengvėjimą, ir tai irgi turi savo vertę – juk savijauta nėra vien tik biochemija.
Verta paminėti ir šalavijų arbatą, kuri tradiciškai naudojama gerklės skausmui malšinti, bei šermukšnio ar erškėtuogių arbatas, kurios pasižymi dideliu vitamino C kiekiu ir gali būti naudinga papildoma pagalba organizmui šaltuoju metų laiku.
Ką iš tiesų sako mokslas, o ką – tik tradicija
Čia reikėtų būti sąžiningiems patiems su savimi. Didelė dalis žolelių arbatų naudos yra paremta tradicija ir liaudies patirtimi, o ne griežtais klinikiniais tyrimais su tūkstančiais dalyvių. Tai nereiškia, kad jos neveikia – tiesiog mokslinis tyrimų finansavimas dažniausiai skiriamas vaistams, kuriuos galima patentuoti ir parduoti brangiai, o ne paprastoms žolelėms, kurias gali užsiauginti kiekvienas savo darže.
Todėl svarbu skirti dvi kategorijas: tas žoleles, kurių poveikis pagrįstas moksliniais tyrimais (pavyzdžiui, ramunėlės nerimui, imbieras pykinimui, mėtos virškinimui), ir tas, kurių poveikis remiasi daugiausia anekdotine patirtimi bei tradicija. Antroji kategorija nebūtinai yra bloga – tiesiog reikia turėti realistiškus lūkesčius ir nesitikėti stebuklų iš puodelio arbatos, kad ir kokia gera ji būtų.
Kada žolelių arbatos gali pakenkti
Tai dalis, kurią dažnai praleidžia straipsniai, giriantys žolelių naudą. Tačiau tiesa yra tokia – žolelės yra biologiškai aktyvios medžiagos, ir kaip tokios, jos gali sukelti šalutinį poveikį arba sąveikauti su vaistais.
Pavyzdžiui, jonažolė (dziemliuke populiariai vadinama depresijos gydymo žolele) gali reikšmingai sumažinti kai kurių vaistų, tarp jų ir kontraceptinių tablečių bei antidepresantų, veiksmingumą. Ramunėlės, nors ir laikomos saugiomis, gali sukelti alerginę reakciją žmonėms, alergiškiems ambrozijai ar kitiems astrinių šeimos augalams. Nėščiosioms rekomenduojama vengti tam tikrų žolelių, tokių kaip šalavijai dideliais kiekiais ar tam tikros stiprios detoksikuojančios žolelių mišinys, nes jos gali sukelti gimdos susitraukimus.
Žmonėms, vartojantiems kraujo skystinimo vaistus, verta būti atsargiems su žolelėmis, kurios turi panašų poveikį, pavyzdžiui, ginkmedžiu ar net dideliais kiekiais imbiero. Todėl, jei vartojate reguliarius vaistus arba turite lėtinių ligų, prieš pradedant reguliariai gerti kokią nors konkrečią žolelių arbatą didesniais kiekiais, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Kaip pasirinkti kokybišką žolelių arbatą
Ne visos žolelių arbatos yra vienodos, net jei etiketėje parašyta tas pats pavadinimas. Kokybė labai priklauso nuo auginimo sąlygų, surinkimo laiko ir laikymo būdo. Perkant vertėtų atkreipti dėmesį į kelis dalykus:
Pirma, patikrinkite, ar pakuotė nurodo tikslią kilmės šalį ir, jei įmanoma, ar žolelė augininta ekologiškai, be pesticidų. Antra, geriau rinktis arbatas, parduodamas sandariose pakuotėse, saugančiose nuo šviesos ir drėgmės – žolelės greitai praranda eterinius aliejus ir kvapą, jei laikomos netinkamai. Trečia, jei perkate biriomis žolelėmis iš turgaus ar tiesiogiai iš augintojo, paklauskite, kada jos buvo surinktos ir džiovintos – idealiu atveju tai turėtų būti ne senesnė nei metų senumo produkcija.
Verta pridurti, kad namuose užsiaugintos ar surinktos žolelės (jei žinote, ką darote ir surenkate jas švariose vietose, toliau nuo kelių ir pramoninių zonų) dažnai yra kokybiškesnės nei brangiai parduodamos parduotuvėse, nes jos šviežesnės ir dažniausiai be jokių papildomų priedų.
Puodelis, kuriame telpa daugiau nei tik vanduo
Žolelių arbatos – tai ne stebuklingas vaistas nuo visų negalavimų, bet ir ne tik skanus gėrimas be jokios vertės. Tiesa yra kažkur per vidurį, ir būtent ten, tame nuosaikiame požiūryje, slypi didžiausia nauda. Ramunėlių arbata prieš miegą tikrai gali padėti atsipalaiduoti, imbiero arbata gali sušvelninti pykinimą ar peršalimo simptomus, o mėtų puodelis po sočios vakarienės gali palengvinti sunkumo jausmą pilve.
Svarbiausia – klausytis savo kūno ir nebijoti eksperimentuoti, tačiau daryti tai protingai. Jei vartojate vaistus, turite lėtinių ligų, esate nėščia ar žindote, visada verta pasitarti su specialistu prieš įtraukiant naują žolelę į kasdienį racioną didesniais kiekiais. O jei tiesiog norite puodelio kažko šilto ir malonaus vakare – rinkitės tai, kas jums patinka pagal skonį, ir mėgaukitės procesu, nesitikėdami, kad tai išspręs visas gyvenimo problemas.
Galiausiai, žolelių arbatos yra puikus priminimas, kad sveikata neprivalo būti sudėtinga chemija ar brangūs papildymai – kartais užtenka puodelio karšto vandens, saujelės džiovintų žiedų ir kelių minučių ramybės, kol arbata užsivirs. Ir tai jau savaime yra maža, bet reikšminga sveikatos praktika.
