Darbo netekimas – tai ne tik finansinė krizė. Daugeliui žmonių tai virsta viena skaudžiausių gyvenimo patirčių, kuri palieka pėdsaką ne tik piniginėje, bet ir galvoje bei kūne. Psichologai netgi lygina šį išgyvenimą su artimo žmogaus netektimi ar skyrybomis – ir tai nėra perdėta. Kai netenkame darbo, netenkame kur kas daugiau nei atlyginimo: dienos rutinos, socialinių ryšių, savivertės šaltinio, o kartais ir tapatybės pojūčio.
Lietuvoje ši tema dažnai nutylima – juk „reikia tiesiog susirasti kitą darbą“, sako aplinkiniai. Bet tie, kas patys per tai perėjo, žino, kad viskas kur kas sudėtingiau. Pažvelkime giliau, kas iš tiesų vyksta žmogaus viduje, kai jis netenka darbo, ir kaip su tuo susitvarkyti neprarandant savęs.
Kodėl darbo netekimas skauda taip stipriai
Darbas mūsų gyvenime atlieka kur kas daugiau funkcijų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai ne vien pinigų šaltinis – tai struktūra, kuri organizuoja mūsų dieną, tai bendruomenė, kurioje jaučiamės priklausantys, tai vieta, kur galime pademonstruoti savo kompetencijas ir gauti pripažinimą. Kai visa tai staiga dingsta, žmogus lieka tarsi be atramos taško.
Psichologai išskiria kelis pagrindinius praradimus, kuriuos patiriame kartu su darbu:
- Finansinį saugumą ir ateities planų aiškumą
- Socialinius ryšius su kolegomis, kasdienį bendravimą
- Struktūruotą dienos ritmą – atsibudimą, darbo valandas, pertraukas
- Profesinę tapatybę – atsakymą į klausimą „kas aš esu“
- Jausmą, kad esi naudingas ir reikalingas
Kuo stipriau žmogaus tapatybė buvo susieta su profesija, tuo skausmingesnis būna šis praradimas. Vadovas, kuris ilgus metus save tapatino su savo pozicija, praradęs darbą gali jausti ne tik nerimą dėl pajamų, bet ir egzistencinę krizę – kas aš esu, jei ne šis vaidmuo?
Emocinės stadijos, per kurias praeina beveik kiekvienas
Panašiai kaip ir gedint artimo žmogaus, darbo netektis dažnai sukelia panašų emocinį ciklą. Ne visi jį patiria tiksliai ta pačia tvarka, ir ne visi sustoja kiekvienoje stadijoje ilgai, tačiau bendras raštas pasikartoja itin dažnai.
Šokas ir netikėjimas
Pirmosiomis dienomis po atleidimo dažnas jaučiasi tarsi apsvaigęs. Net jei žmogus jautė, kad tai artėja, faktinis momentas vis tiek nustebina. Kūnas gali reaguoti fiziškai – atsiranda miego sutrikimai, apetito pokyčiai, sunku susikaupti.
Pyktis ir kaltinimas
Vėliau dažnai ateina pyktis – ant vadovybės, ant sistemos, ant savęs. „Kodėl būtent aš?“, „Ar galėjau elgtis kitaip?“ – šios mintys sukasi galvoje ir gali virsti apsėdimu, jei jų nepavyksta paleisti.
Nerimas dėl ateities
Šis etapas dažnai būna ilgiausias ir sunkiausias. Nerimas dėl finansų, dėl to, ar pavyks susirasti naują darbą, dėl to, ką pagalvos šeima ir draugai – visa tai kaupiasi ir gali virsti chroniniu stresu.
Nusivylimas ir liūdesys
Kai pradinis šokas praeina, o realybė ima skverbtis giliau, dažnai ateina liūdesys, kuris kai kuriems žmonėms gali peraugti į depresiją. Šioje stadijoje ypač svarbu nepasilikti vieniems ir nesibaidyti pagalbos.
Priėmimas ir naujas kelias
Galiausiai, jei žmogus leidžia sau pereiti šias stadijas neslopindamas jausmų, ateina priėmimas – gebėjimas pažvelgti į situaciją be tokio emocinio krūvio ir pradėti kurti naują planą.
Kaip tai atsiliepia kūnui, o ne tik protui
Verta suprasti, kad psichologinis stresas niekada neapsiriboja vien galva. Kortizolio lygis kraujyje pakyla, imuninė sistema susilpnėja, dažnai atsiranda galvos skausmai, virškinimo sutrikimai, raumenų įtampa. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis nedarbas siejamas su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų rizika, taip pat su didesniu polinkiu į piktnaudžiavimą alkoholiu ar kitomis medžiagomis.
Miego kokybė paprastai suprastėja pirmiausia. Žmogus arba negali užmigti, nes galvoje sukasi mintys apie ateitį, arba miega per daug, bandydamas pabėgti nuo nemalonių jausmų. Abu variantai ilgainiui tik pagilina emocinę krizę, nes išsimiegojęs organizmas kur kas geriau susidoroja su stresu.
Verta atkreipti dėmesį ir į apetito pokyčius – kai kurie ima valgyti daugiau, ieškodami paguodos maiste, kiti visiškai praranda apetitą. Abu kraštutinumai signalizuoja, kad organizmas yra perkrautas streso hormonais ir jam reikia pagalbos atsigauti.
Savivertė ir tapatybė: kai darbas buvo dalis to, kas esi
Vienas skaudžiausių dalykų, apie kuriuos mažai kalbama, yra savivertės kritimas. Ypač tai jaučia žmonės, kurie ilgus metus dirbo toje pačioje srityje ar toje pačioje įmonėje. Jie prarado ne tik darbą – jie prarado dalį savęs, kuria jie buvo įpratę save apibrėžti.
Dažnai atsiranda ir gėdos jausmas, ypač jei atleidimas buvo susijęs su darbo rezultatais ar organizaciniais pokyčiais, kurių žmogus negalėjo kontroliuoti. Gėda skiriasi nuo kaltės tuo, kad ji nukreipta ne į veiksmą („aš padariau klaidą“), o į patį save („aš esu nevykėlis“). Tai ypač toksiškas jausmas, nes jis skatina izoliuotis ir slėpti savo situaciją nuo aplinkinių, o tai tik pagilina vienatvę ir stresą.
Svarbu suprasti ir įsisąmoninti vieną dalyką – darbo praradimas dažniausiai nėra asmens vertės matas. Ekonominiai svyravimai, restruktūrizacijos, technologijų pokyčiai – dauguma atleidimų vyksta dėl priežasčių, kurios visiškai nesusijusios su konkretaus žmogaus kompetencija ar verte.
Poveikis santykiams ir šeimai
Darbo netektis retai kada paliečia tik vieną žmogų. Šeimoje ji sukelia įtampą, kuri gali pasireikšti įvairiai – nuo dažnesnių konfliktų dėl finansų iki emocinio atsitraukimo. Partneris, kuris netenka darbo, kartais pradeda vengti pokalbių apie situaciją, jaučiasi nepatogiai prašydamas paramos ar tiesiog uždaromas savyje.
Vaikai šeimoje taip pat jaučia pokyčius, net jei tiesiogiai apie tai nekalbama. Vaikai yra itin jautrūs tėvų emocinei būsenai, todėl jei vienas iš tėvų kenčia nuo streso ir nerimo, tai neišvengiamai paveikia ir namų atmosferą.
Čia svarbiausia – atviras bendravimas. Šeimos, kurios kalba apie situaciją atvirai, nustato realius lūkesčius ir kartu ieško sprendimų, geriau susidoroja su šiuo laikotarpiu nei tos, kurios bando tylėti ar dėti gerą miną prie blogo žaidimo.
Ką realiai daryti, kad neprapultum šiame laikotarpyje
Nėra vieno stebuklingo recepto, tačiau yra keletas dalykų, kurie iš tiesų padeda išgyventi šį periodą sveikiau ir greičiau atsistoti ant kojų.
Išlaikyk dienos struktūrą
Vienas didžiausių pavojų – prarasti dienos ritmą. Kelkis tuo pačiu laiku kaip anksčiau, planuok dieną taip, tarsi turėtum konkrečias užduotis. Tai gali skambėti paprastai, bet struktūra suteikia psichologinį saugumo jausmą, kai visa kita atrodo neapibrėžta.
Neizoliuok savęs
Gėdos jausmas skatina slėptis nuo draugų ir pažįstamų, bet būtent bendravimas yra tai, ko labiausiai reikia šiuo metu. Pasidalink situacija su artimais žmonėmis – ne tik dėl emocinės paramos, bet ir todėl, kad dažnai naujas darbas atsiranda būtent per pažįstamus.
Leisk sau jausti tai, ką jauti
Nebandyk priversti savęs „tiesiog būti pozityviam“. Slopinami jausmai niekur nedingsta – jie tiesiog persikelia į kūną arba iššoka vėliau, dar stipresne forma. Leisk sau pyktį, liūdesį, nerimą, bet nustatyk ribas, kiek laiko per dieną tam skirsi.
Judėk fiziškai
Fizinis aktyvumas – vienas efektyviausių būdų sumažinti kortizolio kiekį ir pagerinti nuotaiką. Nebūtina eiti į sporto salę – pusvalandis pasivaikščiojimo gryname ore jau duoda apčiuopiamą efektą smegenų chemijai.
Skirk laiko finansiniam planui, bet ne per daug
Suplanuok biudžetą, žinok, kiek laiko gali sau leisti ieškoti darbo be didelio streso, tačiau nesileisk į begalinį skaičiavimą ir katastrofinius scenarijus. Vienas trumpas, aiškus planas geriau nei valandos, praleistos nerimaujant apie hipotetinius blogiausius variantus.
Kreipkis pagalbos, jei jauti, kad neišsikapstai pats
Jei liūdesys neatslūgsta savaites, jei atsiranda miego ar apetito sutrikimai, jei prarandi motyvaciją net paprastiems kasdieniams veiksmams – tai signalai, kad verta pasikalbėti su psichologu ar psichoterapeutu. Tai nėra silpnumo ženklas, o priešingai – atsakingas žingsnis savo sveikatos labui.
Kai vienas etapas baigiasi, prasideda kitas
Darbo netektis niekada nebus malonus išgyvenimas, bet ji nebūtinai turi tapti griūtimi, po kurios nebeatsistosi. Daugelis žmonių, praėję šį sunkų periodą, vėliau sako, kad tai buvo momentas, privertęs juos permąstyti savo prioritetus, karjeros kryptį, net gyvenimo būdą apskritai. Kai kurie atranda sritis, apie kurias anksčiau net negalvojo, kiti supranta, kad jų savivertė niekada neturėjo priklausyti vien nuo pareigų pavadinimo vizitinėje kortelėje.
Svarbiausia, ką reikėtų atsiminti – šis laikotarpis yra laikinas, net jei tuo metu taip neatrodo. Emocijos, kurias jauti dabar, keisis, situacija judės į priekį, ir tas jausmas, kad viskas sustojo, praeis. Duok sau leidimą būti žmogumi, kuris išgyvena sunkų periodą, o ne robotu, kuris privalo iškart „susitvarkyti“. Kūnas ir protas turi savo tempą atsigauti, ir tai visiškai normalu.
Jei šiuo metu pats išgyveni panašią situaciją – nesitikėk iš savęs tobulumo. Rūpinkis savimi taip, kaip rūpintumeisi artimu draugu, kuris pergyvena sunkų metą. Kartais tai reiškia leisti sau pailsėti dieną be jokių planų, kartais – priversti save išeiti pasivaikščioti, kai visai to nesinori. Abu variantai gali būti teisingi priklausomai nuo dienos. Svarbiausia – neprarasti ryšio su savimi ir žmonėmis aplinkui, nes būtent tai, o ne greitai rastas naujas darbas, iš tiesų padeda išgyventi šį laikotarpį sveikai.
