Kai tėvai pradeda senti – kaip tai pastebėti laiku
Daugelis iš mūsų prisimena tą akimirką – ateini aplankyti tėvų ir staiga pastebi, kad mama juda kažkaip lėčiau nei anksčiau, o tėvas pamiršo, apie ką kalbėjote prieš penkias minutes. Arba tiesiog pažiūri į nuotrauką iš prieš penkerius metus ir supranti, kad laikas tikrai nepastovėjo vietoje. Tas jausmas – kažkas tarp nerimo ir liūdesio – yra visiškai normalus. Bet svarbu, kad jis nepavirstų tik jausmu, o taptų postūmiu imtis konkrečių veiksmų.
Vyresnio amžiaus tėvų sveikata – tai tema, apie kurią dažnai galvojame, bet retai kalbame atvirai. Gal todėl, kad bijome pripažinti, jog tėvai sensta. Gal todėl, kad patys nežinome, nuo ko pradėti. Šiame straipsnyje pabandysime išnarplioti šią temą praktiškai – be gražių, bet tuščių žodžių.
Pirmieji senėjimo požymiai ne visada akivaizdūs. Tai gali būti subtilūs pokyčiai – tėvas nustojo vaikščioti į parką, mama nebesidomina savo mėgstama televizijos laida, abu rečiau skambina. Kartais tai būna fiziniai signalai: lėtesni judesiai, dažnesni skundai dėl nugaros ar sąnarių, pastebimas svorio kritimas arba, priešingai, netikėtas svorio augimas. Visa tai verta pastebėti ir ne atmesti kaip „na, juk jie jau seni”, o priimti kaip informaciją, kuria reikia pasinaudoti.
Lėtinės ligos – ne nuosprendis, o gyvenimo dalis
Statistika kalba aiškiai: dauguma žmonių po 65 metų turi bent vieną lėtinę ligą, o daugelis – dvi ar tris vienu metu. Širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, hipertenzija, osteoporozė, artritas – tai ne išimtys, o labai dažna vyresnio amžiaus žmonių realybė. Ir čia svarbu suprasti vieną dalyką: lėtinė liga nereiškia, kad gyvenimas baigėsi. Ji reiškia, kad gyvenimą reikia organizuoti kitaip.
Viena iš dažniausių problemų, su kuriomis susiduria vyresnio amžiaus žmonės ir jų artimieji – tai vaistų vartojimas. Kai žmogus vartoja penkis, šešis ar net dešimt skirtingų vaistų per dieną, rizika supainioti dozes, pamiršti išgerti ar netgi vartoti nesuderinamus preparatus tampa labai reali. Tam padeda specialūs vaistų dozatoriai su skyriais kiekvienai savaitės dienai ir paros laikui. Tai gali skambėti kaip smulkmena, bet praktikoje tai gali išgelbėti nuo rimtų komplikacijų.
Taip pat labai svarbu reguliariai lankytis pas šeimos gydytoją – ne tik tada, kai kažkas skauda, bet ir profilaktiškai. Vyresnio amžiaus žmonėms rekomenduojama bent kartą per metus atlikti išsamius kraujo tyrimus, tikrinti kraujospūdį, cholesterolio lygį, cukrų kraujyje. Jei tėvai patys nesiryžta arba nenori eiti pas gydytoją, kartais reikia tiesiog nuvežti juos patiems – ir tai nėra perdėtas rūpestis, tai elementari pagalba.
Judėjimas – vaistas, kurio nereikia recepto
Turbūt nėra kito tokio universalaus ir moksliškai pagrįsto sveikatos palaikymo būdo kaip fizinis aktyvumas. Ir tai galioja bet kokiam amžiui – taip pat ir 70-mečiams bei 80-mečiams. Žinoma, kalbame ne apie intensyvias treniruotes sporto klube, o apie pritaikytą, reguliarų judėjimą, kuris atitinka žmogaus galimybes ir sveikatos būklę.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vyresnio amžiaus žmonėms per savaitę sukaupti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo. Tai gali būti paprasčiausias pasivaikščiojimas – kiekvieną dieną po 20-30 minučių. Atrodo nedaug, bet skirtumas sveikatai yra milžiniškas. Reguliarus vaikščiojimas gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, stiprina kaulus ir raumenis, mažina kritimo riziką, gerina nuotaiką ir net lėtina demencijos progresavimą.
Labai naudingos ir specialios mankštos vyresnio amžiaus žmonėms – pusiausvyros pratimai, tempimo pratimai, lengva jėgos treniruotė su nedideliais svoriais ar guminėmis juostomis. Daugelyje Lietuvos miestų veikia grupės, skirtos vyresnio amžiaus žmonėms – tai puiki galimybė ne tik pajudėti, bet ir pasibendrauti. Jei tėvai nenori eiti vieni, gal galima kartais prisijungti patiems? Bendras pasivaikščiojimas – tai ir bendravimas, ir sveikata vienu metu.
Vienas praktinis patarimas: jei tėvai skundžiasi, kad jiems skauda sąnariai ir todėl nenori judėti – tai suprantama, bet dažnai judėjimas kaip tik padeda sumažinti skausmą. Vandenyje atliekami pratimai (aqua aerobika) yra ypač tinkama alternatyva tiems, kuriems sąnariai kelia problemų, nes vanduo sumažina apkrovą.
Mityba po 60-ies: ne dieta, o gyvenimo būdas
Vyresnio amžiaus žmonių mitybos poreikiai skiriasi nuo jaunesnių žmonių poreikių labiau, nei daugelis mano. Medžiagų apykaita lėtėja, organizmas prastiau įsisavina tam tikras medžiagas, keičiasi skonio ir kvapo pojūčiai, sumažėja apetitas. Visa tai gali lemti mitybos trūkumus, net jei žmogus valgo reguliariai.
Kelios sritys, kurioms verta skirti ypatingą dėmesį:
- Baltymai. Vyresnio amžiaus žmonėms reikia daugiau baltymų nei jaunesniems, nes raumenų masė natūraliai mažėja. Geros baltymų šaltiniai – žuvis, paukštiena, kiaušiniai, ankštiniai augalai, pieno produktai. Rekomenduojama bent 1,2 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per dieną.
- Kalcis ir vitaminas D. Osteoporozė – rimta vyresnio amžiaus žmonių problema, ypač moterų po menopauzės. Kalcio gausu pieno produktuose, žaliose lapinėse daržovėse, migdoluose. Vitaminas D Lietuvoje dažnai trūksta dėl mažo saulės aktyvumo – papildai gali būti reikalingi, bet dozę reikia suderinti su gydytoju.
- Vanduo. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai nejaučia troškulio taip stipriai kaip jauni, todėl dehidratacija yra dažna problema. Reikia priminti ir skatinti gerti vandenį reguliariai – ne tik tada, kai norisi gerti.
- Skaidulos. Virškinimo sistemos darbas lėtėja, todėl skaidulų gausu turinti mityba – daržovės, vaisiai, pilno grūdo produktai – labai svarbi.
Svarbu ir tai, kad vyresnio amžiaus žmonės kartais valgo mažiau ne todėl, kad nestiprūs, o todėl, kad jiems tiesiog nebemalonu valgyti vienam. Vienatvė prie stalo – tai realus veiksnys, mažinantis apetitą. Jei galima, verta stengtis bent kelis kartus per savaitę valgyti kartu su tėvais.
Psichinė sveikata ir vienatvė – apie tai kalbame per mažai
Fizinė sveikata – tik pusė paveikslo. Psichinė sveikata vyresnio amžiaus žmonėms yra lygiai tokia pat svarbi, bet apie ją kalbama gerokai mažiau. Depresija tarp vyresnio amžiaus žmonių yra labai dažna – kai kuriais duomenimis, ją patiria iki 20 procentų vyresnių nei 65 metų žmonių. Ir dažnai ji lieka nediagnozuota, nes ir patys žmonės, ir jų artimieji ją laiko „normalia” senėjimo dalimi.
Bet depresija – tai ne normali senėjimo dalis. Tai liga, kurią galima gydyti. Požymiai gali būti: nuolatinis liūdesys ar tuštuma, prarastas susidomėjimas anksčiau mėgtais dalykais, miego sutrikimai, apetito pokyčiai, energijos stoka, sunkumai koncentruojantis. Jei pastebite šiuos požymius savo tėvuose – verta apie tai pasikalbėti atvirai ir paskatinti kreiptis pagalbos.
Vienatvė – atskira, bet susijusi problema. Lietuvoje daug vyresnio amžiaus žmonių gyvena vieni, ypač kaimo vietovėse. Socialiniai ryšiai po išėjimo į pensiją dažnai susilpnėja, draugai ir bendraamžiai miršta, vaikai gyvena kitame mieste ar šalyje. Tyrimai rodo, kad lėtinė vienatvė yra tokia pat pavojinga sveikatai kaip rūkymas – ji didina širdies ligų, demencijos, ankstyvos mirties riziką.
Ką galime padaryti? Reguliariai skambinti – ne tik tada, kai reikia kažko paklausti, bet tiesiog pasikalbėti. Aplankyti dažniau. Padėti tėvams rasti veiklą, kuri juos sudomintų – gal tai klubas, gal savanoriška veikla, gal bažnyčios bendruomenė. Kiekvienas žmogus skirtingas, bet socialinis ryšys yra universalus poreikis.
Kritimų prevencija – tema, apie kurią verta pasikalbėti rimtai
Kritimas vyresnio amžiaus žmogui – tai ne tas pats, kas kritimas jaunam žmogui. Dėl sumažėjusio kaulų tankio ir lėtesnio gijimo proceso, kritimas gali lemti rimtą lūžį, ilgą reabilitaciją, o kartais – ir visišką savarankiškumo praradimą. Statistika niūri: apie trečdalis vyresnių nei 65 metų žmonių krenta bent kartą per metus, o šlaunikaulio lūžis senyvo amžiaus žmogui gali būti gyvenimą keičiantis įvykis.
Geroji žinia – kritimų galima išvengti arba bent jau žymiai sumažinti jų riziką. Štai keletas konkrečių priemonių:
- Namai. Pašalinkite kilimėlius, kurie gali slysti. Įrenkite rankenas vonios kambaryje ir tualete. Pasirūpinkite geru apšvietimu, ypač koridoriuose ir laiptinėse. Laikykite dažnai naudojamus daiktus lengvai pasiekiamoje vietoje – kad nereikėtų lipti ant taburetės.
- Avalynė. Šlepetės be kulno arba per didelės – dažna kritimų priežastis namuose. Geriausia avalynė – tvirtai laikanti koją, su neslidžiu padu.
- Regėjimas. Prastas regėjimas žymiai didina kritimo riziką. Reguliarios akių patikros ir tinkamas akinių receptas – būtinybė.
- Vaistai. Kai kurie vaistai (raminamieji, kraujospūdį mažinantys) gali sukelti galvos svaigimą ir padidinti kritimo riziką. Apie tai verta pasikalbėti su gydytoju.
- Pusiausvyros pratimai. Tai vienas efektyviausių būdų sumažinti kritimo riziką. Tai gali būti taichi, specialios grupinės treniruotės ar net paprasčiausi pratimai namuose.
Kaip kalbėtis su tėvais apie sveikatą – be konfliktų ir be kaltės
Vienas sunkiausių dalykų – tai ne žinoti, ką reikia daryti, o sugebėti apie tai pasikalbėti su pačiais tėvais. Dažnai jie nenori pripažinti, kad jiems reikia pagalbos. Dažnai jaučia, kad vaikai kišasi į jų gyvenimą. O kartais tiesiog bijo – bijo diagnozių, bijo prarasti savarankiškumą, bijo mirties.
Keletas principų, kurie padeda tokiuose pokalbiuose:
Klausykite daugiau nei kalbate. Prieš duodant patarimus, paklauskite, kaip jie jaučiasi, kas juos jaudina, ko jiems reikia. Dažnai žmonės patys žino, kas negerai – jiems tiesiog reikia, kad kas nors išklausytų.
Nekalbėkite iš aukšto. Frazės tipo „tu turi”, „tu privalai”, „kodėl tu nesiklausai” – tai tiesiausias kelias į konfliktą. Geriau „man rūpi”, „aš norėčiau”, „gal galėtume kartu pabandyti”.
Gerbkite jų autonomiją. Net jei tėvai priima sprendimus, kurie jums atrodo neteisingi, jie turi teisę į savo pasirinkimus. Jūsų vaidmuo – informuoti, pasiūlyti, palaikyti – bet ne kontroliuoti.
Nesistenkite išspręsti visko per vieną pokalbį. Svarbios temos – sveikatos priežiūra, galima pagalba ateityje, finansiniai klausimai – geriausiai aptariamos palaipsniui, ne per vieną intensyvų susitikimą.
Įtraukite gydytoją. Kartais lengviau, kai apie tam tikrus dalykus pasako ne vaikas, o medikas. Jei tėvai nenori klausyti jūsų, gal jie klausys savo šeimos gydytojo?
Kai rūpintis tėvais tampa kasdienybe – apie slaugytojų išsekimą ir pagalbą sau
Yra tokia sąvoka anglų kalboje – caregiver burnout – slaugytojo išsekimas. Tai būklė, kai žmogus, ilgą laiką rūpinęsis sergančiu artimuoju, pats fiziškai ir emociškai išseksta. Ir tai nutinka dažniau, nei manome. Lietuvoje daugybė vidutinio amžiaus žmonių – dažniausiai moterys – rūpinasi ir savo vaikais, ir senstančiais tėvais, ir dar dirba. Tai milžiniškas krūvis, kuris dažnai nematomas ir neįvertinamas.
Jei esate tokioje situacijoje, pirmiausia norisi pasakyti: tai, ką darote, yra svarbu ir reikšminga. Bet taip pat svarbu prisiminti, kad negalite pilti iš tuščio indo. Jei jūs pats išseksite, nebesugebėsite padėti niekam.
Praktiniai žingsniai, kurie gali padėti:
- Ieškokite pagalbos – nebandykite viską daryti vieni. Kiti šeimos nariai, kaimynai, socialinės paslaugos, savanoriai – visi gali prisidėti.
- Naudokitės pertraukos galimybėmis – Lietuvoje veikia dienos centrai vyresnio amžiaus žmonėms, trumpalaikės globos paslaugos. Tai leidžia slaugytojui turėti laiko sau.
- Nekaltinkite savęs – jei kartais jaučiate pyktį, nusivylimą ar net norą, kad visa tai jau baigtųsi – tai žmogiška. Tai nereiškia, kad esate blogas žmogus.
- Kalbėkite su psichologu – slaugytojų palaikymo grupės ar individualios konsultacijos gali labai padėti susidoroti su emociniu krūviu.
Tėvų sveikata – tai ir apie mus pačius
Rūpinimasis vyresnio amžiaus tėvais – tai ne tik praktinė užduotis. Tai ir gili emocinė patirtis, kuri keičia mus pačius. Stebėdami tėvų senėjimą, neišvengiamai pradedame galvoti ir apie savo ateitį, apie tai, kaip mes patys gyvensime senatvėje, ko norime ir ko bijome.
Ir čia slypi vienas netikėtas, bet svarbus aspektas: rūpinimasis tėvų sveikata gali tapti postūmiu pasirūpinti ir savo sveikata. Kai matome, kokią kainą moka žmonės, kurie visą gyvenimą nerūpino savo kūnu ir protu – tai gali būti stiprus motyvatorius keisti savo įpročius dabar, kol dar yra laiko.
Taigi, jei šiandien pradėsite reguliariau judėti, geriau miegoti, rūpintis savo psichine sveikata – tai naudinga ne tik jums, bet ir jūsų vaikams, kuriems ateityje galbūt teks rūpintis jumis. Tai savotiškas dovanų grandinės efektas – rūpindamiesi tėvais, mokomės rūpintis savimi, o tai yra geriausia dovana, kurią galime palikti savo vaikams.
Tėvų sveikata – tai ne tik gydytojų, vaistų ir procedūrų reikalas. Tai ryšio, dėmesio, laiko ir meilės reikalas. Ir dažnai paprasčiausias skambutis, apsilankymas ar bendras pietų stalo valandėlė daro daugiau nei bet koks vaistas. Pradėkime nuo to.
