Kodėl paauglystė yra tokia sudėtinga?
Jei kada nors bandėte prisiminti save trylikos ar šešiolikos metų, tikriausiai suprantate, kad tas laikotarpis nebuvo paprastas. Paauglystė – tai ne tiesiog „keistas amžius”, kaip mėgsta sakyti suaugusieji. Tai biologiškai, neurologiškai ir socialiai vienas intensyviausių žmogaus gyvenimo etapų. Smegenys dar nėra visiškai subrendusios – prefrontalinė žievė, atsakinga už sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę ir emocijų reguliavimą, baigia formuotis tik apie 25-uosius metus. Tuo tarpu emocijų centras – amigdala – jau veikia visu pajėgumu. Tai reiškia, kad paaugliai jaučia viską labai intensyviai, bet dar neturi pilnų įrankių tam susitvarkyti.
Prie to prisideda hormoniniai pokyčiai, socialinis spaudimas, mokyklos reikalavimai, pirmosios meilės ir pirmieji praradimai, tapatybės paieškos. Nenuostabu, kad psichinės sveikatos problemos dažniausiai pradeda reikštis būtent šiame amžiuje – statistika rodo, kad apie 50% visų psichinės sveikatos sutrikimų pasireiškia iki 14 metų, o 75% – iki 24 metų. Tai nėra gąsdinantys skaičiai, skirti sukelti paniką. Tai kvietimas suprasti, kad paauglių psichinė sveikata nėra smulkmena, kurią galima ignoruoti.
Dažniausiai pasitaikančios problemos – ne tik „blogi nuotaikų svyravimai”
Viena didžiausių klaidų, kurią daro tėvai, mokytojai ir net kai kurie specialistai – nuvertinti paauglių patiriamas emocines problemas. „Tai tik amžius”, „aš irgi taip jausdavausi ir praėjo”, „per daug dramatizuoja” – tokios frazės gali padaryti tikrą žalą. Nes kai kurie dalykai tikrai nėra tik amžiaus reikalas.
Depresija – viena iš labiausiai paplitusių paauglių psichinės sveikatos problemų. Ji ne visada atrodo taip, kaip mes ją įsivaizduojame. Paaugliai, kenčiantys nuo depresijos, ne visada verkia ar guli lovoje. Dažnai jie tampa irzlūs, agresyvūs, praranda susidomėjimą dalykais, kurie anksčiau jiems teikė džiaugsmą, pradeda blogiau mokytis, vengia draugų. Mergaitėms depresija dažniau pasireiškia liūdesiu ir atitraukimu, berniukams – pykčiu ir rizikinga elgsena.
Nerimo sutrikimai – dar dažnesni nei depresija. Socialinis nerimas, generalizuotas nerimo sutrikimas, panikų atakos – visa tai gali labai stipriai paveikti paauglio kasdienį gyvenimą. Vaikas, kuris atsisako eiti į mokyklą, vengia atsakinėti pamokoje ar negali užmigti dėl besisukančių minčių – tai ne tingumas ar kaprizai. Tai nerimas, kuriam reikia pagalbos.
Valgymo sutrikimai – anoreksija, bulimija, kompulsyvus persivalgymas – taip pat dažniausiai prasideda paauglystėje. Jie yra vieni pavojingiausių psichinių sutrikimų, nes turi aukštą mirtingumo rodiklį. Ypač paplitę tarp mergaičių, nors berniukai irgi nuo jų kenčia – tiesiog rečiau apie tai kalba.
ADHD, OKS (obsesinis kompulsinis sutrikimas), bipolinis sutrikimas – visa tai irgi gali pirmą kartą aiškiai pasireikšti paauglystėje. Ir kuo anksčiau tai atpažįstama, tuo geresnės galimybės padėti.
Socialiniai tinklai – draugas ar priešas?
Šiandien neįmanoma kalbėti apie paauglių psichinę sveikatą, neužsiminant apie socialinę žiniasklaidą. Tyrimai rodo prieštaringus rezultatus – vieni mokslininkai teigia, kad socialiniai tinklai tiesiogiai sukelia depresiją ir nerimą, kiti sako, kad ryšys nėra toks tiesioginis. Bet viena aišku: kai kuriems paaugliams jie tikrai kenkia.
Instagram, TikTok, Snapchat – tai erdvės, kuriose nuolat vyksta palyginimas. Paaugliai mato tobulas kūnų nuotraukas, tobulus gyvenimus, tobulas draugystes. Ir net jei intelektualiai supranta, kad tai – filtruota realybė, emociškai tai vis tiek veikia. Tyrimai rodo, kad mergaitės, praleidžiančios daug laiko socialiniuose tinkluose, dažniau kenčia nuo kūno įvaizdžio problemų ir žemesnės savivertės.
Kitas aspektas – kibernetinis patyčias. Tai ne tas pats, kas patyčios mokykloje, nors ir jos yra blogai. Kibernetinis patyčias yra visur ir visada – net namuose, net naktį. Paauglys negali pabėgti. Jis atsibunda ryte ir pirmiausia pamato žiaurius komentarus. Tai gali turėti rimtų pasekmių psichinei sveikatai.
Ką daryti? Visiškas draudimas retai veikia – tai tik sukuria konfliktą ir paauglys ieško būdų apeiti taisykles. Geriau kalbėtis. Domėtis, ką jis veikia internete, kaip jaučiasi po to, ką matė. Nustatyti ribas kartu, o ne vienašališkai. Ir patiems tėvams – būti pavyzdžiu, nes vaikai mato, kaip mes patys naudojame telefonus.
Kaip atpažinti, kad paaugliui reikia pagalbos?
Tai vienas svarbiausių klausimų, kurį sau turėtų užduoti kiekvienas tėvas, mokytojas ar bet kuris suaugęs, gyvenantis šalia paauglio. Problema ta, kad paaugliai dažnai slepia savo problemas – iš gėdos, iš baimės būti nesuprastiems, iš nenoro „apsunkinti” tėvų.
Štai keletas ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
- Staigūs elgesio pokyčiai – jei vaikas, kuris anksčiau buvo bendraujantis, staiga užsidaro kambaryje ir atsisako kalbėti su šeima, tai signalas.
- Miego pokyčiai – tiek nemiga, tiek per didelis miegojimas gali rodyti psichinės sveikatos problemas.
- Apetito pokyčiai – staigus svorio kritimas ar padidėjimas, atsisakymas valgyti arba kompulsyvus valgymas.
- Mokymosi rezultatų kritimas – jei vaikas, kuris anksčiau gerai mokėsi, staiga pradeda gauti blogus pažymius, tai gali būti ne tingumas.
- Atitraukimas nuo draugų – paaugliai yra socialūs būtybės. Jei jie vengia draugų, tai neįprasta.
- Savęs žalojimas – randai ant riešų ar kitų kūno dalių, ilgi rankoviai net karštą dieną. Tai rimtas ženklas, reikalaujantis nedelsiant kreiptis pagalbos.
- Kalbos apie mirtį ar beprasmiškumą – net jei tai sakoma „juokais”, niekada neverta ignoruoti.
Svarbu: vienas ar du iš šių ženklų nebūtinai reiškia krizę. Bet jei jų keletas ir jie trunka ilgiau nei dvi savaites – laikas rimtai pasikalbėti ir, jei reikia, ieškoti profesionalios pagalbos.
Kaip kalbėtis su paaugliu apie psichinę sveikatą?
Daugelis tėvų žino, kad reikia kalbėtis, bet nežino kaip. Ir tai suprantama – pokalbiai apie emocijas nėra lengvi, ypač su paaugliu, kuris į kiekvieną klausimą atsako „gerai” arba pakelia akis į viršų.
Pirmiausia – laikas ir vieta. Paaugliai retai nori kalbėtis „formaliai”, sėdint vienas priešais kitą ir žiūrint į akis. Daug geriau veikia šalutiniai pokalbiai – važiuojant automobiliu, valgant kartu, einant pasivaikščioti. Kai nereikia tiesiogiai žiūrėti vienas į kitą, kalbėtis lengviau.
Antra – klausykitės, o ne skubėkite spręsti. Paaugliai labai greitai užsidaro, kai jaučia, kad jų neišklausoma, o tik laukiama pauzės, kad galima būtų pasakyti savo nuomonę. Paklauskite. Tylėkite. Leiskite jiems kalbėti. Net jei tai, ką jie sako, jums atrodo nesvarbu ar nelogiška.
Trečia – nevenkite sunkių temų. Jei jums atrodo, kad vaikui gali būti blogai, paklauskite tiesiogiai: „Ar tu galvoji apie savęs žalojimą?” arba „Ar tau kartais atrodo, kad nenori gyventi?” Daugelis tėvų bijo, kad tokiu klausimu „įdės mintį”. Tyrimai rodo, kad taip nėra – atvirkščiai, toks klausimas parodo, kad jums rūpi, ir gali atverti pokalbį, kuris gelbsti gyvybę.
Ketvirta – normalizuokite pagalbos ieškojimą. Jei jūsų vaikas turėtų sulaužytą koją, nesiųstumėte jo mokytis su skausmu ir sakytumėte „praeis”. Psichinė sveikata – ta pati. Psichologo vizitas nėra gėda, tai – rūpinimasis savimi.
Mokykla – aplinka, kuri gali padėti arba pakenkti
Paaugliai didžiąją dienos dalį praleidžia mokykloje. Tai reiškia, kad mokyklos aplinka turi milžinišką įtaką jų psichinei sveikatai – tiek teigiamą, tiek neigiamą.
Mokyklos, kuriose yra psichologas, kuriame mokiniai iš tikrųjų gali kreiptis pagalbos (o ne tik atlikti formalius testus), kuriose mokytojai yra apmokyti atpažinti psichinės sveikatos problemas – tokios mokyklos daro skirtumą. Deja, Lietuvoje situacija dar nėra ideali. Vienas psichologas dažnai dirba su keliais šimtais mokinių, o tai reiškia, kad individualaus dėmesio tiesiog nepakanka.
Patyčios mokykloje – atskira ir labai rimta tema. Patyčios nėra „normalus augimo procesas” ir niekada nebuvo. Vaikas, kuris patiria patyčias, turi žymiai didesnę riziką susirgti depresija, nerimu, turėti suicidinių minčių. Mokyklos, kuriose yra aiški patyčių prevencijos programa ir kuriose į patyčias reaguojama rimtai, o ne sakoma „susitarkite patys” – tokios mokyklos saugo savo mokinių psichinę sveikatą.
Akademinis spaudimas irgi nėra smulkmena. Kai kurie paaugliai jaučia milžinišką spaudimą gauti gerus pažymius, stoti į prestižines mokyklas, būti geriausiais. Tai gali sukelti lėtinį stresą, perdegimą, nerimą. Sveika mokymosi aplinka – tai ta, kurioje vertinamas pastangos, o ne tik rezultatai, kurioje leidžiama klysti ir mokytis iš klaidų.
Praktiniai būdai stiprinti paauglio psichinę sveikatą kasdien
Psichinė sveikata nėra tik krizių valdymas. Tai kasdieniai įpročiai ir aplinka, kuri arba stiprina, arba silpnina emocinį atsparumą. Štai keletas dalykų, kurie tikrai veikia:
Miegas. Tai skamba paprastai, bet yra nepaprastai svarbu. Paaugliams reikia 8-10 valandų miego per parą. Miego trūkumas tiesiogiai veikia nuotaiką, koncentraciją, impulsų kontrolę. Problema ta, kad paauglių biologinis laikrodis natūraliai „pastumtas” – jie nori eiti miegoti vėliau ir keltis vėliau. Ankstyvos mokyklos pradžios laikas su tuo konfliktuoja. Ką galima padaryti namuose: riboti ekranų naudojimą prieš miegą (mėlyna šviesa slopina melatoniną), sukurti ramią miego aplinką, nedrausti miegoti savaitgaliais.
Fizinis aktyvumas. Reguliarus judėjimas – vienas efektyviausių natūralių antidepresantų. Tai ne reklama – tai neurobiologija. Fizinis aktyvumas skatina endorfinų, serotonino, dopamino gamybą. Net 30 minučių greito ėjimo per dieną gali turėti reikšmingą poveikį nuotaikai. Svarbu, kad tai būtų malonus judėjimas, o ne prievarta – jei paauglys nekenčia sporto salės, galbūt jam patiks šokiai, dviratis, plaukimas ar tiesiog pasivaikščiojimas su draugais.
Socialiniai ryšiai. Paaugliai turi natūralų poreikį priklausyti grupei, turėti draugų. Kokybiški socialiniai ryšiai – vienas stipriausių psichinės sveikatos apsaugos veiksnių. Tėvai gali padėti, sudarydami sąlygas draugystėms – leisdami draugams ateiti į namus, vežiodami į susitikimus, nekritikuodami kiekvieno draugo.
Rutina ir struktūra. Paaugliai dažnai priešinasi taisyklėms, bet iš tikrųjų jiems reikia struktūros. Nuspėjama kasdienybė suteikia saugumo jausmą. Tai nereiškia, kad kiekviena minutė turi būti suplanuota – bet reguliarūs valgymo laikai, miego laikas, tam tikros tradicijos šeimoje (pvz., pietūs kartu savaitgaliais) kuria stabilumo jausmą.
Laikas gamtoje. Tyrimai nuolat patvirtina, kad laikas gamtoje mažina stresą, nerimą ir gerina nuotaiką. Tai gali būti paprastas pasivaikščiojimas parke, savaitgalio išvyka į mišką ar tiesiog laiko praleidimas lauke, o ne prie ekrano.
Kūryba ir pomėgiai. Kai paauglys turi veiklą, kuri jam teikia džiaugsmą ir kurioje jis gali reikštis – tai stiprina savivertę ir suteikia prasmės jausmą. Tai gali būti muzika, piešimas, rašymas, gaminimas, programavimas – bet kas, kas leidžia patirti „srauto” būseną.
Kai reikia profesionalios pagalbos – ir kaip ją rasti
Kartais geriausi tėvų ketinimai, pokalbiai ir palaikymas neužtenka. Ir tai nereiškia, kad tėvai kažką padarė blogai – tai tiesiog reiškia, kad vaikui reikia specialisto pagalbos. Ir tai yra normalu.
Lietuvoje paaugliai gali kreiptis pagalbos į:
- Vaikų ir paauglių psichiatrus – jie gali diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimus ir, jei reikia, skirti medikamentinį gydymą. Kreiptis galima per šeimos gydytoją arba tiesiogiai.
- Psichologus – jie dirba su emocijomis, elgesiu, mąstymo modeliais per pokalbius ir įvairias terapijos formas. Psichologas neskiria vaistų, bet gali labai efektyviai padėti su daugeliu problemų.
- Psichoterapeutus – jie taiko ilgalaikes terapijos programas, dažnai specializuojasi tam tikrose srityse (pvz., kognityvinė elgesio terapija, šeimos terapija).
- Krizių linijas – Lietuvoje veikia Jaunimo linija (8 800 28 888), kuri dirba visą parą ir yra nemokama. Tai puikus pirmas žingsnis, jei paauglys nori pasikalbėti su kažkuo, bet dar nėra pasiruošęs kreiptis į specialistą.
Vienas praktinis patarimas tėvams: jei vaikas atsisako eiti pas psichologą, nepriverskite, bet ir nepasiduokite. Paaiškinkite, kodėl manote, kad tai padėtų. Pasiūlykite eiti kartu pirmo vizito metu. Leiskite jam pačiam pasirinkti specialistą – kartais paaugliai geriau bendrauja su jaunesniu psichologu, kartais su vyresniu, kartais svarbu, ar tai moteris ar vyras. Šis pasirinkimas gali padaryti didelį skirtumą.
Ir dar vienas svarbus dalykas: jei vaikas jau lankosi pas psichologą ar psichiatrą – gerbkite tą procesą. Neklausinėkite, ką jie kalbėjo. Nekritikuokite specialisto. Tiesiog palaikykite.
Kai rūpintis paaugliu reiškia ir rūpintis savimi
Tėvai, kurių vaikai turi psichinės sveikatos problemų, dažnai patiria milžinišką stresą, kaltę ir išsekimą. Tai natūralu – kai matai savo vaiką kenčiantį, tai skaudu. Bet perdegęs, neramus, kaltės jausmo kamuojamas tėvas negali efektyviai padėti savo vaikui.
Rūpintis savimi – tai ne savanaudiškumas. Tai būtinybė. Ieškokite palaikymo – kalbėkitės su partneriu, draugais, galbūt ir su savo psichologu. Yra tėvų paramos grupių, kuriose galima pasikalbėti su žmonėmis, išgyvenančiais panašias situacijas. Leiskite sau jausti – pyktį, liūdesį, baimę. Ir leiskite sau turėti savo gyvenimą, pomėgius, džiaugsmą – net tada, kai vaikui sunku.
Galiausiai – atminkite, kad paauglystė baigiasi. Net ir sunkiausios paauglystės istorijos dažnai baigiasi gerai, kai vaikas gauna reikiamą palaikymą ir pagalbą. Paaugliai yra nepaprastai atsparūs. Jie turi milžinišką augimo potencialą. Ir jūsų buvimas šalia – net kai jie jus stumia, net kai sako, kad nekenčia, net kai užsirakina kambaryje – tas buvimas yra svarbesnis, nei jūs galite įsivaizduoti.
Psichinė sveikata nėra kažkas, ką galima „sutvarkyti” vieną kartą ir pamiršti. Tai nuolatinis procesas – tiek paaugliams, tiek mums visiems. Ir kuo anksčiau pradedame apie tai kalbėti atvirai, be gėdos ir stigmos, tuo geresnę ateitį kuriame – ne tik savo vaikams, bet ir visai visuomenei.
