Kai vienas vynas prie vakarienės tampa kažkuo daugiau
Daugelis žmonių geria. Tai faktas. Gimtadieniai, vestuvės, šventės, stresas po sunkios savaitės – alkoholis mūsų kultūroje yra taip giliai įsišaknijęs, kad kartais net sunku pastebėti, kada normalus gėrimas virsta problema. Ir čia slypi didžiausias pavojus – alkoholizmas niekada neateina iš karto. Jis slenka tyliai, pamažu, kaip vanduo, kuris lašas po lašo išgraužia akmenį.
Alkoholizmas – tai ne silpnavališkumas, ne charakterio trūkumas ir ne moralinis nuopuolis. Tai liga. Pripažinta, medicinos bendruomenės dokumentuota liga, kuri keičia smegenų chemiją, veikia sprendimų priėmimą ir galiausiai perima kontrolę virš žmogaus gyvenimo. Tačiau, kaip ir daugelio ligų atveju, kuo anksčiau ji atpažįstama, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus galės susigrąžinti savo gyvenimą.
Kaip alkoholis veikia smegenis – ir kodėl taip sunku sustoti
Norėdami suprasti alkoholizmą, pirmiausia reikia suprasti, ką alkoholis daro su mūsų smegenimis. Kai išgeriame, alkoholis skatina dopamino išsiskyrimą – to paties neuromediatoriaus, kuris atsakingas už malonumo jausmą. Smegenys tai „prisimena” ir nori pakartoti. Tai biologiškai normalu.
Problema prasideda tada, kai smegenys pradeda prisitaikyti. Ilgainiui jos gamina mažiau natūralaus dopamino, nes tikisi, kad alkoholis jį papildys. Tada atsiranda tolerancija – reikia išgerti daugiau, kad pajustum tą patį efektą. O kai bandai mesti, smegenys „protestuoja” – atsiranda abstinencija, nerimas, nemiga, net fizinis skausmas.
Štai kodėl sakyti alkoholikui „tiesiog nustok gerti” yra tas pats, kaip diabetiku sergančiam žmogui sakyti „tiesiog gamink insuliną pats”. Tai biologinė problema, kuriai reikia biologinio ir psichologinio sprendimo.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, alkoholis yra susijęs su daugiau nei 200 skirtingų ligų ir traumų. Lietuva, deja, ilgą laiką buvo tarp šalių su didžiausiu alkoholio vartojimu Europoje.
Požymiai, kurių geriau nepaleisti pro akis
Vienas iš sunkiausių dalykų yra tai, kad alkoholizmo požymiai dažnai atrodo kaip visiškai normalus elgesys – ypač toje kultūroje, kur gėrimas yra socialinė norma. Tačiau yra tam tikrų ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį – tiek savyje, tiek artimajame.
Kiekio ir kontrolės praradimas. Žmogus planavo išgerti vieną taurę, bet išgėrė butelį. Arba nuolat sako „šiandien tik truputį”, bet niekada taip neatsitinka. Tai vienas aiškiausių signalų – gebėjimas kontroliuoti kiekį yra prarastas.
Gėrimas kaip emocijų reguliatorius. Sunku? Išgerk. Laimingas? Švenčiam. Nuobodu? Na, vienas nepakenks. Kai alkoholis tampa pagrindine priemone susidoroti su bet kokia emocija – tai rimtas signalas.
Tolerancija. Jei žmogus gali išgerti kiekius, kurie kitus paguldytų, tai nereiškia, kad jis „stiprus”. Tai reiškia, kad jo organizmas jau prisitaikė prie alkoholio – ir tai yra pavojingas ženklas.
Abstinencija. Kai neryjama, atsiranda drebulys, prakaitavimas, nerimas, pykinimas, nemiga. Tai fizinė priklausomybė. Svarbu žinoti: sunkiais atvejais alkoholio abstinencija gali būti pavojinga gyvybei ir reikalauja medicininės priežiūros.
Gyvenimas sukasi aplink alkoholį. Renginiai vertinami pagal tai, ar bus galima gerti. Draugai, kurie negeria, pamažu išnyksta iš gyvenimo. Darbas, šeima, hobiai nublanksta fone.
Neigimas. „Aš galiu mesti kada noriu.” „Aš ne alkoholikas, nes geriu tik alų.” „Visi taip geria.” Neigimas yra bene labiausiai klaidinantis alkoholizmo požymis – ir pats žmogus, ir jo artimieji dažnai ilgai atsisako matyti tikrąją padėtį.
Alkoholizmas šeimoje – žaizda, kuri skauda visus
Alkoholizmas niekada nėra tik vieno žmogaus problema. Jis veikia visą šeimos sistemą kaip akmenys, mesta į vandenį – bangos pasiekia kiekvieną. Sutuoktiniai gyvena nuolatinėje įtampoje, nežinodami, kokio nuotaikos žmogus grįš namo. Vaikai auga su nuolatiniu nerimo jausmu, išmoksta slėpti šeimos paslaptį, dažnai prisiima suaugusiojo vaidmenį.
Tyrimai rodo, kad vaikai, augę šeimose su alkoholizmo problema, turi didesnę riziką patirti nerimo sutrikimus, depresiją ir – taip, – pačių tapti priklausomais nuo alkoholio ar kitų medžiagų. Tai ne likimas, bet tai yra rizika, kurią reikia žinoti.
Artimieji dažnai patenka į vadinamąjį kopriklausomybės ratą – jie pradeda slėpti alkoholiko problemas, teisintis dėl jo, mokėti jo skolas, meluoti dėl jo. Tai daroma iš meilės, bet galiausiai tik leidžia problemai tęstis. Jei atpažįstate save šiame apraše – tai nereiškia, kad esate blogi. Tai reiškia, kad jums taip pat reikia pagalbos.
Kada ir kaip kalbėti su žmogumi, kuris geria
Tai vienas sunkiausių žingsnių. Kaip pradėti pokalbį su žmogumi, kuriam reikia pagalbos, nesukeliant gynybinės reakcijos ir neprarandant santykio? Nėra tobulo recepto, bet yra keletas principų, kurie padeda.
Rinkitės tinkamą momentą. Pokalbis turi vykti tada, kai žmogus blaivus. Kalbėtis su giruoju – beprasmiška ir dažnai žalinga. Taip pat venkite momentų, kai abu esate pavargę ar įtempti.
Kalbėkite apie savo jausmus, ne apie jo klaidas. Vietoj „Tu visada girtas” – „Man baisu, kai grįžti namo išgėręs. Aš jaučiuosi vienišas ir nežinau, kaip tau padėti.” Tai ne manipuliacija – tai sąžiningumas.
Nekaltinkite, bet ir nemeluokite. Nereikia sakyti, kad viskas gerai, jei nėra gerai. Meilė neturėtų reikšti nuolatinio slėpimo.
Pasiruoškite atmetimui. Labai tikėtina, kad pirmas pokalbis neduos rezultatų. Žmogus gali supykti, neigti, apsimesti, kad viskas gerai. Tai normalu. Svarbiausia – neprarasti ryšio ir nepasiduoti.
Siūlykite konkrečią pagalbą. Ne „eik gydytis”, o „Aš galiu nuvežti tave į pirmą susitikimą. Aš galiu būti šalia.” Konkretumas padeda.
Pagalbos keliai – nuo pirmojo žingsnio iki ilgalaikio atsigavimo
Gera žinia yra ta, kad pagalbos galimybių yra daug – ir jos veikia. Blogoji – kad nėra vieno universalaus sprendimo. Atsigavimas nuo alkoholizmo yra individualus procesas, kuris gali trukti metus ir reikalauti kelių skirtingų priemonių derinio.
Medicininė detoksikacija. Jei priklausomybė yra sunki, pirmasis žingsnis dažnai turi būti mediciniškai prižiūrimas alkoholio atsisakymas. Sunkios abstinencijos simptomai – traukuliai, delyras – gali būti pavojingi gyvybei, todėl tai nėra kažkas, ką reikia daryti vienam namuose.
Stacionarinis gydymas. Reabilitacijos centrai siūlo intensyvią programą, kuri apima ir medicininę pagalbą, ir psichoterapiją, ir grupinį darbą. Tai gera galimybė žmonėms, kurių aplinka namuose nesaugi arba kurių priklausomybė yra sunki.
Ambulatorinis gydymas. Žmonės, kurių priklausomybė nėra tokia sunki arba kurie negali palikti darbo ir šeimos, gali rinktis ambulatorines programas – reguliarius vizitus pas specialistus, grupinę terapiją.
Psichoterapija. Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra viena labiausiai įrodymais pagrįstų priklausomybių gydymo metodikų. Ji padeda žmogui suprasti, kokie mąstymo modeliai ir situacijos skatina gėrimą, ir išmokti su jais susidoroti kitaip.
Savipagalbos grupės. Anoniminiai alkoholikai (AA) – tai organizacija, veikianti daugelyje Lietuvos miestų. Ji nėra tinkama visiems, bet daugeliui žmonių bendruomenės palaikymas ir struktūruota programa padeda išlaikyti blaivybę ilgą laiką. Susitikimai yra nemokami ir atviri.
Medikamentai. Yra keletas vaistų, kurie gali padėti sumažinti alkoholio troškimą arba sukelti nemalonias reakcijas į alkoholį. Jie skiriami tik gydytojo ir yra tik viena iš gydymo dalių, ne stebuklinga piliulė.
Ką daryti, jei tai – jūs patys
Jei skaitydami šį straipsnį kažkas viduje susijudino – jei atpažinote save bent keliuose aprašytuose požymiuose – tai jau yra svarbus žingsnis. Daugelis žmonių metų metus gyvena neigdami, nes pripažinti problemą reiškia pripažinti, kad kažkas negerai. Bet tai nereiškia silpnumo. Tai reiškia drąsą.
Pirmiausia – pasitikrinkite. Galite naudoti AUDIT (Alcohol Use Disorders Identification Test) klausimyną, kurį lengva rasti internete. Tai nėra diagnozė, bet tai gali padėti suprasti, ar jūsų gėrimas yra rizikingo lygio.
Antra – pasikalbėkite su šeimos gydytoju. Daugelis žmonių bijo, kad gydytojas juos smerkis. Iš tikrųjų gydytojai yra apmokyti dirbti su priklausomybėmis be teismo. Tai medicininė problema, ir jūs turite teisę į pagalbą.
Trečia – Lietuvoje veikia nemokama pagalbos linija priklausomybių klausimais. Galite skambinti ir tiesiog pasikalbėti, negaudami jokių įsipareigojimų.
Ir svarbiausia – nebūkite griežti sau. Alkoholizmas nėra jūsų kaltė. Bet atsigavimas – tai jūsų pasirinkimas. Ir jis yra įmanomas.
Gyvenimas po – kai blaivybė tampa ne bausme, o laisve
Vienas iš mitų apie blaivybę yra tas, kad gyvenimas be alkoholio bus pilkas, nuobodus, socialiai izoliuotas. Kad nebegalėsi švęsti, atsipalaiduoti, būti „savimi”. Žmonės, kurie praėjo atsigavimo kelią, dažnai sako visiškai priešingai.
Blaivybė nėra atsisakymas nuo gyvenimo – tai sugrįžimas į jį. Rytas be galvos skausmo. Pokalbis, kurį prisimeni. Vaikų gimtadienis, kurį tikrai išgyvenai, o ne tik buvai kūniškai. Santykiai, kurie grįžta. Darbas, kuris vėl turi prasmę.
Atsigavimas nėra tiesi linija. Bus sunkių dienų, galbūt bus atkryčių – ir tai nereiškia nesėkmės. Atkrytis yra dalis daugelio žmonių atsigavimo istorijų. Svarbu ne tai, kad suklydai, o tai, kad grįžai.
Jei jūs ar jūsų artimasis šiandien kovoja su alkoholio problema – žinokite, kad pagalba egzistuoja, kad atsigavimas yra realus, ir kad nereikia to daryti vienam. Pirmasis žingsnis gali būti šis straipsnis. Antras – vienas telefono skambutis. O po to – dar vienas diena blaiviai. Ir dar viena. Taip ir prasideda.
