Kai pagalvojame apie terapiją, dažniausiai įsivaizduojame kabinetą, sofą ir pokalbį su psichologu. Tačiau egzistuoja būdas dirbti su savo emocijomis, kuris nereikalauja žodžių – tereikia teptuko, popieriaus lapo ar molio gabalo. Meno terapija jau seniai išėjo iš eksperimentinės zonos ir tapo pripažinta pagalbos forma, kurią naudoja ligoninės, psichiatrijos klinikos, mokyklos ir net verslo įmonės, siekiančios sumažinti darbuotojų stresą. Bet kas iš tikrųjų vyksta, kai žmogus paima į rankas dažus, ir kodėl tai veikia geriau nei vien tik kalbėjimasis?
Kas slypi už termino „gydomasis menas”
Meno terapija (angl. art therapy) yra psichoterapijos forma, kurioje kūrybinis procesas naudojamas kaip priemonė išreikšti tai, ko žmogus dažnai negali ar nenori pasakyti balsu. Svarbu iš karto atskirti – tai nėra piešimo pamokos ir čia visiškai nesvarbu, ar mokate piešti. Terapeutui rūpi ne meninė vertė, o tai, kas vyksta proceso metu: kokias spalvas renkatės, kokį spaudimą darote ant popieriaus, ar piešiate chaotiškai, ar tvarkingai, kokias formas kartojate.
Metodas atsirado XX amžiaus viduryje, kai gydytojai pastebėjo, kad psichiatrinių pacientų piešiniai atskleidžia vidinius išgyvenimus, kurių žmonės negalėjo suformuluoti žodžiais. Nuo tada meno terapija išsivystė į savarankišką discipliną su savo metodologija, sertifikuotais specialistais ir moksliniais tyrimais, patvirtinančiais jos efektyvumą.
Kodėl smegenys taip gerai reaguoja į kūrybą
Čia slypi įdomiausia dalis. Kai piešiame, lipdome ar kuriame koliažą, aktyvuojasi smegenų sritys, atsakingos už vizualinį-erdvinį apdorojimą – tos pačios, kurios veikia sapnuojant. Tai reiškia, kad kūryba leidžia pasiekti tas emocijų klodus, kurie glūdi giliau nei sąmoningas mąstymas ir kalba. Kairysis smegenų pusrutulis, atsakingas už logiką ir analizę, kūrybos metu šiek tiek „nutyla”, o dešinysis, susijęs su intuicija ir emocijomis, pradeda dominuoti.
Fiziologiniu lygmeniu piešimas ar lipdymas mažina kortizolio – streso hormono – kiekį organizme. 2016 metais atliktas tyrimas parodė, kad vos 45 minutės kūrybinės veiklos, nepriklausomai nuo patirties ar talento, reikšmingai sumažina streso lygį dalyviams. Kūnas tiesiog nusiramina, kai rankos užimtos pasikartojančiais, meditatyviais judesiais.
Kūryba kaip saugus kanalas jausmams
Daugelis žmonių, patyrusių traumą ar sunkias emocijas, tiesiog neranda žodžių savo būsenai apibūdinti. Popierius nesmerkia, dažai neprašo paaiškinimų. Kartais žmogus nupiešia juodą, chaotišką dryžį ir tik vėliau, žiūrėdamas į savo darbą, supranta – štai kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Šis atradimo momentas dažnai būna galingesnis nei bet kokia žodinė analizė.
Kam tai realiai padeda
Meno terapijos taikymo laukas platesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji naudojama:
- Nerimo ir depresijos simptomų mažinimui – kūryba padeda perkelti dėmesį nuo įkyrių minčių į procesą „čia ir dabar”
- Onkologinių ligonių emocinei būklei palengvinti – ligoninėse, kur pacientai kovoja su liga, piešimas tampa būdu susigrąžinti kontrolės jausmą
- Vaikams, patyrusiems traumą ar smurtą – jiems dažnai lengviau parodyti, kas atsitiko, nei papasakoti
- Demencija sergantiems žmonėms – kūrybinė veikla stimuliuoja atmintį ir suteikia prasmės pojūtį net tada, kai žodinė komunikacija sutrikusi
- Priklausomybių gydymo programose – kaip papildoma priemonė dirbant su gėdos ir kaltės jausmais
- Paprasčiausiam kasdieniam stresui – net sveikam žmogui, dirbančiam intensyviai, tai gali būti puikus būdas „iškrauti galvą”
Įdomu tai, kad efektas pasireiškia net tada, kai žmogus kuria vienas, be terapeuto pagalbos. Žinoma, gilesniam darbui su trauma ar rimtomis psichologinėmis problemomis reikalingas specialistas, tačiau kasdieniam savipagalbos įrankiui pakanka ir savarankiškos praktikos.
Kaip pradėti patiems, be jokios patirties
Čia geroji naujiena – nereikia investuoti į brangią studiją ar mokytis meno akademijoje. Užtenka pradėti nuo paprasčiausių dalykų:
- Laisvas piešimas. Paimkite popieriaus lapą ir bet kokius rašymo įrankius – pieštukus, flomasterius, akvarelę. Užduokite sau klausimą „kaip aš šiandien jaučiuosi” ir leiskite rankai judėti be jokio plano. Nesistenkite, kad išeitų gražu.
- Spalvų dienoraštis. Kiekvieną vakarą užpildykite vieną popieriaus langelį spalva, kuri atspindi dienos nuotaiką. Po mėnesio pamatysite vizualų savo emocinės būklės žemėlapį.
- Koliažas iš žurnalų. Iškirpkite vaizdus ir žodžius, kurie jums rezonuoja, ir sudėliokite juos į kompoziciją. Tai puikus būdas išreikšti tai, kas sunkiai apčiuopiama žodžiais.
- Molio ar plastilino minkymas. Kartais rankų judesys svarbesnis už rezultatą. Tiesiog minkykite, lipdykite formas, sunaikinkite jas ir vėl pradėkite – tai puikiai atpalaiduoja įtampą.
- Mandalų spalvinimas. Jei visiškai naujas šioje srityje ir baisu pradėti nuo tuščio lapo, spalvinimo knygos su geometriniais raštais – puikus atspirties taškas.
Svarbiausia taisyklė – jokios savikritikos. Meno terapijoje nėra „blogai nupiešta”. Yra tik jūsų vidinis pasaulis, gavęs formą.
Kada verta ieškoti sertifikuoto specialisto
Savarankiška kūryba puikiai tinka kasdieniam streso mažinimui, tačiau yra situacijų, kai reikalingas profesionalus meno terapeutas. Jei dirbate su gilia trauma, sunkia depresija, priklausomybe ar patiriate ūmią krizę, specialistas gali padėti saugiai interpretuoti tai, kas išnyra kūrybos metu, ir tinkamai palydėti procesą, kad emocijos neužplūstų nekontroliuojamai.
Ieškant terapeuto, verta patikrinti, ar jis turi tinkamą sertifikuotą kvalifikaciją – daugelyje šalių tam reikalingas specializuotas magistro laipsnis. Lietuvoje meno terapijos specialistų dar nedaug, tačiau jų skaičius auga, ir vis daugiau psichologinės pagalbos centrų šią paslaugą įtraukia į savo pasiūlą.
Dažniausi mitai, trukdantys išbandyti
Vienas populiariausių įsitikinimų – „aš nemoku piešti, tai man netiks”. Tiesa yra ta, kad meno terapija visiškai nesusijusi su technikos lygiu. Kitas mitas – kad tai skirta tik vaikams. Realybėje suaugusieji dažnai gauna dar daugiau naudos, nes visuomenė mus išmoko slopinti spontaniškas emocijų raiškas, o kūryba leidžia jas vėl atrasti.
Taip pat kartais manoma, kad reikia analizuoti kiekvieną piešinį kaip Rorschacho testą, ieškant paslėptų reikšmių. Iš tikrųjų procesas svarbesnis už rezultatą – pati kūrybos akimirka, kai leidžiate sau būti nevertinamam ir laisvam, jau turi terapinį poveikį, nepriklausomai nuo to, ką galiausiai pamatysite ant popieriaus.
Teptukas rankoje – pirmas žingsnis link savęs
Gyvename pasaulyje, kuriame nuolat prašoma viską paaiškinti žodžiais – kaip jaučiatės, ko norite, kas skauda. Bet ne visos emocijos telpa į sakinius. Kartais tam, kad suprastume save, reikia ne daugiau kalbėjimo, o tiesiog erdvės kurti be įsipareigojimo rezultatui. Nesvarbu, ar tai bus penkiolikos minučių piešimas prieš miegą, ar kelių mėnesių darbas su terapeutu – svarbiausia leisti sau tą procesą pradėti be baimės, kad išeis „netaisyklingai”. Juk gydomasis menas ir yra apie tai – apie sugrįžimą pas save tuo keliu, kuris apeina kritišką protą ir veda tiesiai prie jausmų šaltinio. Kitą kartą, kai jausitės pavargę nuo minčių chaoso, pabandykite ne analizuoti, o tiesiog paimti pieštuką. Galbūt būtent ten laukia atsakymas, kurio žodžiais taip ir nepavyko rasti.
