Kodėl vaikų psichinė sveikata šiandien svarbi labiau nei bet kada
Kalbėti apie vaikų psichinę sveikatą dar prieš dešimtmetį buvo kone tabu. Daug tėvų manė, kad vaikai – tai tokios mažos, nerūpestingos būtybės, kurioms nėra ko jaudintis, o jei vaikas liūdi ar pyksta, tai tiesiog „užaugs ir praeis”. Deja, realybė yra visiškai kitokia. Psichinė sveikata formuojasi nuo pirmųjų gyvenimo dienų, ir tai, kas vyksta vaikystėje, tiesiogiai veikia visą likusį žmogaus gyvenimą.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kas penktam vaikui ar paaugliui pasaulyje diagnozuojamas bent vienas psichinės sveikatos sutrikimas. Lietuvoje situacija taip pat nėra rožinė – vaikų ir paauglių psichologinės pagalbos laukiamieji sąrašai ilgi, o tėvai dažnai nežino, kur kreiptis arba net nesuvokia, kad jų vaikui reikia pagalbos.
Šiame straipsnyje kalbėsime atvirai – apie tai, kaip atpažinti, kad vaikui sunku, ką gali padaryti tėvai, ir kodėl emocinis ryšys su vaiku yra svarbiausia investicija, kurią galite padaryti.
Kaip atrodo psichinė sveikata vaikystėje – ir kas ją formuoja
Psichinė sveikata – tai ne tik ligų nebuvimas. Tai gebėjimas jausti, reikšti ir valdyti emocijas, kurti santykius su kitais, spręsti problemas, atsitiesti po nesėkmių. Vaikui tai reiškia, kad jis gali žaisti, mokytis, draugauti ir augti – nesijausdamas nuolat prislėgtas, išsigandęs ar vienas.
Kas labiausiai veikia vaiko psichinę sveikatą? Čia nėra vieno atsakymo, nes tai – sudėtingas faktorių derinys:
- Šeimos aplinka – ar namuose yra saugi, šilta atmosfera, ar vaikas jaučia, kad yra mylimas ir priimamas toks, koks yra
- Tėvų psichinė sveikata – depresija ar nerimas tėvuose tiesiogiai veikia vaiko emocinę būseną, nes vaikai yra kaip kempinės, sugeriančios aplinkinių emocijas
- Santykiai su bendraamžiais – draugystė, patyčios, socialinė atskirtis
- Mokyklos aplinka – ar vaikas jaučiasi saugus, ar mokytojų santykis su juo yra pagarbus
- Genetika – kai kurie vaikai yra biologiškai jautresni stresui ar polinkiui į tam tikrus sutrikimus
- Traumuojantys įvykiai – skyrybos, artimo žmogaus mirtis, smurtas, nelaimingi atsitikimai
Svarbu suprasti, kad net ir idealiausioje šeimoje vaikas gali patirti psichinės sveikatos sunkumų. Tai nėra tėvų nesėkmė – tai gyvenimas. Bet tai, kaip tėvai į tai reaguoja, lemia labai daug.
Ženklai, kurie turėtų sukelti nerimą – ir kuriuos lengva praleisti
Viena iš didžiausių problemų yra ta, kad vaikai dažnai nereiškia savo skausmo žodžiais. Jie neateina ir nesako „mama, man depresija” arba „tėti, aš jaučiu nerimą”. Jie elgiasi – ir tas elgesys yra žinutė, kurią reikia mokėti perskaityti.
Štai keletas ženklų, kurie gali rodyti, kad vaikui sunku:
Elgesio pokyčiai: Vaikas, kuris anksčiau buvo aktyvus ir linksmas, staiga tampa užsidaręs. Arba atvirkščiai – ramus vaikas pradeda elgtis agresyviai, mesti daiktus, rėkti. Bet koks staigus elgesio pokytis – tai signalas.
Miego problemos: Sunkumai užmigti, dažni prabudimai, košmarai, nenoras eiti miegoti – visa tai gali rodyti, kad vaikas jaučia nerimą ar yra prislėgtas.
Fiziniai nusiskundimai: Pilvo skausmai, galvos skausmai, kuriems nėra aiškios medicininės priežasties, dažnai yra emocinio streso išraiška. Vaikai, ypač mažesni, dar nemoka atskirti fizinio ir emocinio skausmo.
Mokymosi sunkumai: Jei vaikui staiga pradeda sektis blogiau mokykloje, jis negali susikoncentruoti ar atsisako eiti į mokyklą – tai verta atkreipti dėmesį.
Socialinis atsitraukimas: Vaikas nustoja norėti žaisti su draugais, vengia šeimos veiklų, daugiau laiko leidžia vienas.
Kalbos apie mirtį ar savižalą: Tai – skubus signalas, reikalaujantis nedelsiant kreiptis pagalbos. Net jei tai atrodo kaip „tik žaidimas” ar „dėmesio siekimas” – niekada neignoruokite tokių kalbų.
Svarbu nepamiršti, kad vienas ar kitas iš šių ženklų dar nereiškia, kad vaikas serga. Vaikai turi sunkių dienų, kaip ir suaugusieji. Bet jei ženklai tęsiasi ilgiau nei dvi tris savaites ir veikia kasdienį gyvenimą – laikas veikti.
Dažniausiai pasitaikantys vaikų psichinės sveikatos sutrikimai
Kalbant apie vaikų psichinę sveikatą, svarbu žinoti, su kuo dažniausiai susiduriama. Tai padeda tėvams geriau suprasti, ką jie mato.
Nerimo sutrikimai – bene dažniausi. Tai gali būti bendras nerimas, socialinis nerimas, specifinės fobijos ar atskyrimo nerimas (kai vaikas negali atsiskirti nuo tėvų). Nerimas vaikystėje atrodo kitaip nei suaugusiems – vaikas gali atsisakyti eiti į mokyklą, bijoti naujų situacijų, nuolat klausti „o kas bus, jei…?”
Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) – dažnai klaidingai suprantamas kaip „blogas elgesys” ar „tingumas”. Vaikai su ADHD nesugeba valdyti dėmesio ne todėl, kad nenori, o todėl, kad jų smegenys veikia kitaip. Tinkama pagalba – tiek elgesio terapija, tiek kartais medikamentai – gali labai pakeisti tokio vaiko gyvenimą.
Depresija – taip, vaikai irgi gali turėti depresiją. Ji gali atrodyti kaip nuolatinis liūdesys, dirglumas, energijos stoka, prarastas domėjimasis mėgstamais dalykais. Vaikų depresija dažnai nepastebima, nes manoma, kad vaikai negali „tikrai” būti prislėgti.
Autizmo spektro sutrikimai – tai ne psichinė liga, o neurologinis skirtumas, bet jis labai veikia socialinę ir emocinę vaiko raidą. Ankstyvas atpažinimas ir tinkama pagalba leidžia vaikui gerokai geriau funkcionuoti.
Elgesio sutrikimai – agresija, taisyklių laužymas, priešiškumas. Tai dažnai yra gilesnių emocinių problemų išraiška, o ne tiesiog „blogas charakteris”.
Valgymo sutrikimai – paauglystėje, ypač tarp mergaičių, bet ne tik – anoreksija, bulimija, kompulsyvus persivalgymas. Tai rimti sutrikimai, reikalaujantys profesionalios pagalbos.
Ką tėvai gali padaryti kasdien – praktiniai žingsniai
Gera žinia ta, kad tėvai turi milžinišką galią palaikyti vaiko psichinę sveikatą. Ir čia nekalbame apie kažką sudėtingo ar brangaus. Dažnai svarbiausi dalykai yra patys paprasčiausi.
Kalbėkite su vaiku – ir klausykitės. Tai skamba trivialiai, bet iš tikrųjų daugelis tėvų kalba su vaiku, bet ne klauso jo. Skirtumas milžiniškas. Kai vaikas pasakoja apie savo dieną, atidėkite telefoną. Žiūrėkite jam į akis. Neklausinėkite tik apie pažymius – klauskite, kaip jis jautėsi, kas jį nudžiugino, kas nuliūdino.
Leiskite vaikui jausti visas emocijas. Labai dažna klaida – bandyti „ištaisyti” vaiko emocijas. Vaikas verkia – skubame nuraminti. Vaikas pyksta – liepiame nustoti. Bet emocijos nėra problema, kurią reikia spręsti. Jos yra informacija. Leiskite vaikui pajusti, pavadinkite emociją kartu: „Matau, kad tu labai supykęs. Tai normalu.” Tai moko vaiką emocinio intelekto.
Rutina – tai saugumas. Vaikai klesti, kai turi nuspėjamą dienotvarkę. Tai nereiškia, kad kiekviena minutė turi būti suplanuota, bet reguliarus miegas, valgymas, žaidimo laikas – tai inkarai, kurie vaikui suteikia stabilumo jausmą.
Ribokite ekranų laiką – ir ne tik dėl akių. Tyrimai rodo, kad per didelis ekranų naudojimas, ypač socialiniai tinklai paaugliams, yra susijęs su padidėjusiu nerimo ir depresijos lygiu. Tai nereiškia, kad reikia visiškai uždrausti – bet sąmoningas ekranų naudojimas yra svarbus.
Judėjimas ir gamta. Fizinis aktyvumas yra vienas galingiausių natūralių antidepresantų. Net 30 minučių judėjimo per dieną reikšmingai gerina nuotaiką ir mažina nerimą. O laikas gamtoje – papildomas bonusas.
Būkite savo vaiko „saugus uostas”. Vaikas turi žinoti, kad nesvarbu, kas nutiktų – jis gali ateiti pas jus. Tai nereiškia, kad nereikia ribų ar pasekmių. Bet reiškia, kad santykis su vaiku yra svarbiau nei bet koks elgesys.
Rūpinkitės savimi. Tai nėra savanaudiška – tai būtina. Išsekęs, prislėgtas ar nervingas tėvas negali suteikti vaikui to, ko jam reikia. Jūsų psichinė sveikata yra tiesiogiai susijusi su vaiko psichine sveikata.
Kada ir kur kreiptis pagalbos
Vienas iš didžiausių iššūkių – pripažinti, kad reikia pagalbos, ir žinoti, kur jos ieškoti. Lietuvoje pagalbos sistema nėra tobula, bet galimybių yra.
Pirmasis žingsnis – pasikalbėti su vaiko pediatru arba šeimos gydytoju. Jie gali įvertinti, ar nėra fizinių priežasčių, ir nukreipti pas specialistą. Taip pat galite kreiptis tiesiai į vaikų ir paauglių psichiatrą arba vaikų psichologą.
Jei vaikas mokyklinio amžiaus – mokyklos psichologas gali būti puikus pirmasis kontaktas. Jie gerai pažįsta mokyklos aplinką ir gali padėti tiek vaikui, tiek tėvams suprasti situaciją.
Lietuvoje veikia kelios organizacijos, teikiančios pagalbą:
- Jaunimo linija (tel. 8 800 28 888) – nemokama, anoniminė pagalba jaunimui
- Vaikų linija (tel. 116 111) – skirta vaikams ir paaugliams
- Pagalbos moterims linija – taip pat konsultuoja tėvus dėl vaikų problemų
- Psichikos sveikatos centrai – veikia prie poliklinikų, teikia konsultacijas
Nesivaržykite kreiptis pagalbos. Tai nėra silpnumo ženklas – tai atsakingo tėvo ar mamos ženklas. Jei jūsų vaikui skaudėtų koja, jūs nedelsdami vestumėte pas gydytoją. Psichinė sveikata nėra mažiau svarbi.
Svarbu žinoti ir tai, kad psichoterapija vaikams atrodo kitaip nei suaugusiems. Mažesni vaikai dažnai dirba per žaidimą – žaidimų terapija yra labai efektyvus metodas. Paaugliams tinka kognityvinė elgesio terapija (KET), kuri moko keisti mąstymo modelius. Kartais naudinga ir šeimos terapija, kai dirba visa šeima kartu.
Apie paauglius atskirai – nes tai visai kita planeta
Paauglystė – tai tarsi antrasis gimimas. Smegenys iš esmės persitvarkosi, hormonai šėlsta, tapatybė formuojasi, santykiai su tėvais keičiasi. Tai normalu. Bet tai taip pat reiškia, kad paaugliai yra ypač pažeidžiami psichinės sveikatos sunkumų atžvilgiu.
Daugelis suaugusiųjų psichinės sveikatos sutrikimų prasideda paauglystėje. Todėl šis laikotarpis yra kritiškai svarbus.
Tėvams su paaugliais dažnai sunku – jie atstumia, nesikalba, užsidaro kambaryje. Tai gali būti tiesiog normali paauglystė. Bet gali būti ir kažkas daugiau. Kaip atskirti?
Stebėkite intensyvumą ir trukmę. Jei paauglys kartais yra irzlus – normalu. Jei jis nuolat liūdi, vengia visų, nebedomina jokia veikla, kalbasi apie beprasmiškumą – tai jau verta atkreipti dėmesį.
Su paaugliais santykis kuriamas kitaip nei su mažais vaikais. Jiems reikia daugiau autonomijos, privatumo, pagarbos. Neklausinėkite kaip tardytojas – geriau kalbėkite apie save, dalinkitės savo patirtimis, sukurkite erdvę, kurioje jie galėtų kalbėti, jei norės.
Socialiniai tinklai ir paauglių psichinė sveikata – atskira tema. Tyrimai rodo, kad mergaitės ypač pažeidžiamos dėl palyginimų, patyčių internete, nerealių grožio standartų. Svarbu ne drausti, o kalbėti – apie tai, ką jie mato internete, kaip tai juos veikia, kaip atskirti realybę nuo filtruoto pasaulio.
Kai rūpestis tampa jūsų kasdienybe – žodis tėvams, kurie jau kovoja
Jei jūs šiuo metu esate tėvas ar mama, kuris kiekvieną dieną galvoja apie savo vaiko psichinę sveikatą, kuris naktimis nemiega ir galvoja, ar padarė viską teisingai – žinokite, kad jūs nesate vieni. Ir tai, kad jums rūpi, jau yra labai daug.
Rūpintis vaiku, kuris kovoja su psichinės sveikatos sunkumais, yra vienas sunkiausių tėvystės iššūkių. Tai gali sukelti kaltę, bejėgiškumą, pyktį, liūdesį – visas šias emocijas vienu metu. Ir visa tai normalu.
Bet atminkite keletą dalykų, kurie tikrai svarbūs:
Jūs nesate kalti dėl vaiko sutrikimo. Galite būti puikūs tėvai ir vis tiek turėti vaiką, kuriam sunku. Kaltė yra suprantama emocija, bet ji nepadeda nei jums, nei vaikui.
Jūsų vaikas nėra jo diagnozė. Depresija, nerimas, ADHD – tai yra dalys jo patirties, bet ne visas jis. Žiūrėkite į vaiką, ne į sutrikimą.
Pokyčiai vyksta lėtai. Psichinė sveikata nėra kaip lūžusi koja, kuri sugijus vėl normali. Tai procesas, kuris reikalauja laiko, kantrybės ir nuoseklumo. Būkite kantrūs – ir su vaiku, ir su savimi.
Ieškokite paramos ir sau. Tėvų grupės, psichologo konsultacijos, pokalbiai su draugais, kurie supranta – visa tai svarbu. Jūs negalite pilti iš tuščio indo.
Ir galiausiai – net maži žingsniai turi reikšmę. Vienas šiltas pokalbis. Vienas apkabinimas. Vienas momentas, kai vaikas pajuto, kad yra suprastas ir mylimas. Tai kaupiasi. Tai keičia. Tai yra pagrindas, ant kurio statoma psichinė sveikata – ne tik vaikystėje, bet visam gyvenimui.
