Kas iš tikrųjų nutinka, kai patiriame traumą?
Žodis „trauma” šiandien vartojamas labai plačiai – kartais net per plačiai. Bet tai nereiškia, kad problema išpūsta ar sugalvota. Priešingai – kuo daugiau apie tai kalbame, tuo aiškiau matome, kiek daug žmonių nešioja sunkius prisiminimus, kurių niekaip negali tiesiog „paleisti” ar „pamiršti”, kad ir kaip labai norėtų.
Trauminė patirtis – tai ne tik karo veteranų ar stichinių nelaimių aukų problema. Tai gali būti vaikystėje patirtas emocinis apleistumas, automobilių avarija, artimo žmogaus netektis, smurtas santykiuose, medicininė procedūra, kuri sukėlė baimę ir bejėgiškumą. Netgi situacijos, kurios iš šalies atrodo „nedidelės”, gali palikti gilius pėdsakus, jei tuo metu žmogus jautėsi visiškai bejėgis ir vienas.
Svarbu suprasti vieną dalyką: trauma nėra tai, kas nutiko. Trauma – tai tai, kas nutiko tavyje dėl to, kas nutiko. Tai skirtumo esmė, kurią psichologai pabrėžia vis dažniau.
Nervų sistema – pagrindinis veikėjas
Norėdami suprasti traumą, turime šiek tiek pasigilinti į tai, kaip veikia mūsų kūnas ir smegenys. Kai patiriame kažką grėsmingo ar skausmingo, mūsų nervų sistema reaguoja automatiškai – dar prieš tai, kol spėjame apie tai pagalvoti. Tai evoliucinis mechanizmas, kuris milijonus metų padėjo mums išgyventi.
Yra trys pagrindinės reakcijos:
- Kova (fight) – mobilizuojame energiją ir bandome pasipriešinti grėsmei.
- Bėgimas (flight) – stengiamės kuo greičiau pabėgti nuo pavojaus.
- Sustingimas (freeze) – kūnas „išsijungia”, tarsi apsimeta mirusiu. Tai dažnai nutinka, kai kova ar bėgimas neįmanomi.
Problema atsiranda tada, kai ši reakcija „įstringa”. Kai grėsmė jau praėjo, bet nervų sistema vis dar elgiasi taip, lyg ji tęstųsi. Žmogus gali reaguoti į visiškai nekaltus dirgiklius – tam tikrą kvapą, balsą, situaciją – tarsi vėl būtų tame pačiame pavojuje. Tai vadinamieji trigeriai, ir jie veikia dažnai visiškai nesąmoningai.
Neuromokslininkas Besselas van der Kolkas, parašęs knygą „Kūnas laiko sąskaitą”, parodė, kad trauma palieka fizinius pėdsakus smegenyse ir kūne. Ji keičia tai, kaip mes suvokiame laiką, save ir kitus žmones. Todėl negalima tiesiog pasakyti traumą patyrusiam žmogui: „Tiesiog judėk toliau.” Tai taip neveikia.
Kaip trauma pasireiškia kasdieniame gyvenime?
Daugelis žmonių net nežino, kad tai, ką jie patiria, yra susiję su trauma. Jie tiesiog jaučiasi „keistai”, „perdaug jautriai”, „nepajėgiai susidoroti su paprastais dalykais”. Štai keletas dažniausių požymių, kurie gali rodyti neapdorotą trauminę patirtį:
- Nuolatinis nerimas arba jausmas, kad kažkas blogai nutiks
- Miego sutrikimai, košmarai
- Staigūs nuotaikos svyravimai, kurių pats negali paaiškinti
- Vengimas tam tikrų vietų, žmonių, situacijų
- Jausmas, kad esi atsiskyręs nuo savęs ar aplinkinių (depersonalizacija)
- Fiziniai simptomai be aiškios medicininės priežasties – lėtinis skausmas, virškinimo problemos, galvos skausmai
- Sunkumai kuriant artimus santykius arba pernelyg didelis priklausomumas nuo kitų
- Impulsyvus elgesys, piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis medžiagomis
Svarbu pabrėžti: šie simptomai nėra silpnumo požymis. Tai nervų sistemos bandymas susidoroti su tuo, kas buvo per sunku. Kūnas daro tai, ką moka – bando apsaugoti. Tik kartais tos apsaugos mechanizmai tampa kliūtimi gyventi pilnavertį gyvenimą.
PTSS – kada trauma tampa diagnoze?
Potrauminis streso sutrikimas (PTSS) – tai oficiali diagnozė, kurią gali nustatyti psichiatras ar psichologas. Tačiau svarbu suprasti, kad ne kiekviena trauma sukelia PTSS, ir ne kiekvienas, kenčiantis nuo traumos pasekmių, turi šią diagnozę. Yra ir vadinamoji kompleksinė trauma (C-PTSS), kuri dažniausiai susijusi su ilgalaikiu, pasikartojančiu traumavimu – ypač vaikystėje.
PTSS diagnozei būdingi keturi pagrindiniai simptomai:
- Įsibrovimas – prisiminimų „antplūdžiai” (flashbacks), košmarai, intensyvios emocinės reakcijos į trigerius
- Vengimas – stengiamasi išvengti visko, kas primena traumą
- Neigiami pokyčiai mąstyme ir nuotaikoje – kaltės jausmas, gėda, nesugebėjimas jausti teigiamų emocijų
- Padidėjęs budrumo lygis – nuolatinis įtampos jausmas, lengvas išgąstis, miego sutrikimai
Jei atpažįstate save šiame aprašyme ir simptomai trunka ilgiau nei mėnesį bei trukdo normaliai funkcionuoti – verta kreiptis į specialistą. Tai nėra silpnumas. Tai rūpinimasis savimi.
Gydymo keliai – ko tikėtis ir kas iš tikrųjų veikia?
Gera žinia: trauma gydoma. Tai nėra nuosprendis visam gyvenimui. Tačiau gydymas reikalauja laiko, tinkamo specialisto ir – labai svarbu – saugios aplinkos, kurioje galima dirbti su sunkiais išgyvenimais.
Šiandien yra keletas metodų, kurių veiksmingumas patvirtintas moksliniais tyrimais:
EMDR (Akių judesiais desensibilizacija ir perdirbimas) – vienas iš labiausiai paplitusių ir efektyviausių traumos gydymo metodų. Terapijos metu klientas trumpai prisimena traumuojantį įvykį, tuo pat metu sekdamas terapeuto pirštų judesius ar kitus dvišalius dirgiklius. Tai padeda smegenims „perdirbti” traumatinę atmintį taip, kad ji nebetrikdytų kasdienio gyvenimo. Skamba keistai – bet veikia. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja EMDR kaip pirmojo pasirinkimo metodą gydant PTSS.
Kognityvinė elgesio terapija (KET), orientuota į traumą – padeda suprasti, kaip traumatiniai įvykiai paveikė mūsų mintis ir įsitikinimus apie save ir pasaulį. Dirbama su klaidingais įsitikinimais, tokiais kaip „tai mano kaltė” ar „aš esu sugedęs”.
Somatinė terapija – grįsta idėja, kad trauma „gyvena” kūne, todėl gydymas turi apimti ir kūno darbą. Tai gali būti Somatic Experiencing (SE) metodas, kurį sukūrė Peter Levine, arba kitos kūno orientuotos praktikos. Darbas su kvėpavimu, judesiu, kūno pojūčiais padeda nervų sistemai „atsiblokuoti”.
Sąmoningumo praktikos (mindfulness) – nors savaime neišgydo traumos, padeda žmogui geriau pažinti savo vidinę būseną, sumažinti reaktyvumą ir sukurti didesnį atstumą tarp dirgiklio ir reakcijos. Svarbu: kai kuriems traumą patyrusiems žmonėms meditacija iš pradžių gali sukelti nerimą – tokiu atveju geriau pradėti nuo trumpų, struktūruotų pratimų su specialisto pagalba.
Santykiai ir aplinka – neįvertintas gydymo veiksnys
Psichoterapija yra svarbi, bet ji nėra vienintelis kelias į gijimą. Tyrimai rodo, kad vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių žmonėms atsigauti po traumos, yra saugūs, palaikantys santykiai. Tai vadinama santykine traumos terapija – idėja, kad tai, kas buvo sužeista santykiuose, gali būti išgydyta santykiuose.
Tai nereiškia, kad reikia ieškoti „tobulo” draugo ar partnerio, kuris „išgydys” tave. Tai reiškia, kad:
- Turėti bent vieną žmogų, kuris tikrai klauso ir neteisia, yra nepaprastai vertinga
- Bendruomenė – draugai, šeima, palaikymo grupės – gali suteikti saugumo jausmą, kurio trauma atėmė
- Gyvūnai – taip, ir tai moksliniais tyrimais patvirtinta – gali padėti reguliuoti nervų sistemą ir mažinti stresą
- Gamta ir fizinis aktyvumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį – reguliarus judėjimas padeda išlaisvinti įstrigusią energiją kūne
Jei jūsų aplinkoje yra žmogus, kuris išgyvena traumą – svarbiausia, ką galite padaryti, yra tiesiog būti šalia. Neskubinti, nesiūlyti „paprastų sprendimų”, neklausti „kodėl tu vis dar dėl to jaudiesi”. Tiesiog klausytis ir leisti jam jausti tai, ką jaučia.
Praktiniai žingsniai, kuriuos galite žengti jau šiandien
Jei jaučiate, kad praeities patirtys vis dar valdo jūsų gyvenimą, štai keletas konkrečių dalykų, kuriuos galite pradėti daryti:
1. Pradėkite nuo savęs pažinimo. Stebėkite, kokie dirgikliai sukelia stiprias emocines reakcijas. Nerašykite dienoraščio apie traumą – rašykite apie tai, ką jaučiate dabar, šią akimirką. Tai padeda kurti ryšį su savimi.
2. Išmokite reguliuoti nervų sistemą. Vienas paprasčiausių ir moksliniškai pagrįstų metodų – lėtas, gilus kvėpavimas. Įkvėpkite 4 sekundes, sulaikykite 4 sekundes, iškvėpkite 6-8 sekundes. Ilgesnis iškvėpimas aktyvuoja parasimpatinę nervų sistemą ir padeda nurimti.
3. Ieškokite tinkamo specialisto. Ne kiekvienas psichologas yra apmokytas dirbti su trauma. Ieškokite specialisto, kuris yra baigęs EMDR, somatinės terapijos ar kitus traumai skirtus mokymus. Galite klausti tiesiogiai – tai normalu ir sveika.
4. Judėkite. Joga, šokis, plaukimas, ėjimas gamtoje – bet koks judėjimas, kuris suteikia malonumą, padeda kūnui išlaisvinti įtampą. Tyrimai rodo, kad joga ypač naudinga PTSS turintiems žmonėms.
5. Neskubinkite savęs. Gijimas nėra linijinis. Bus gerų dienų ir blogų dienų. Tai nereiškia, kad žengiate atgal – tai reiškia, kad procesas vyksta.
Kai kelias į gijimą tampa gyvenimo dalimi
Trauma nėra tai, kas apibrėžia jus visam laikui. Tačiau ji yra dalis jūsų istorijos – ir tai nereikia nei neigti, nei gėdytis. Daugelis žmonių, praėjusių ilgą gijimo kelią, kalba apie tai, kad trauma paradoksaliai tapo jų stiprybės šaltiniu – ne todėl, kad skausmas buvo „vertas to”, bet todėl, kad jie išmoko pažinti save giliau, nei kada nors tikėjosi.
Psichologai tai vadina potrauminiu augimu – ir tai nėra tik gražus posakis. Tyrimai rodo, kad dalis žmonių po sunkių išgyvenimų iš tikrųjų patiria reikšmingus teigiamus pokyčius: stipresnius santykius, didesnį gyvenimo prasmės jausmą, atviresnį požiūrį į galimybes.
Tačiau tam reikia laiko, pagalbos ir – svarbiausia – leidimo sau būti ten, kur esi. Ne ten, kur „turėtum” būti. Gijimas prasideda ne tada, kai nusprendžiate „judėti toliau”, o tada, kai leidžiate sau pagaliau sustoti ir pažvelgti į tai, kas buvo per sunku pažvelgti anksčiau. Tai drąsos aktas – gal pats drąsiausias, kurį žmogus gali atlikti.
Jei šiandien jums sunku – žinokite, kad tai, ką jaučiate, yra realu. Ir kad pagalba egzistuoja. Kartais pirmasis žingsnis yra tiesiog pasakyti sau: man reikia pagalbos. Ir tai jau yra labai daug.
