Vakare po darbo dienos daugelis mūsų susmunka į sofą su telefonu rankose arba atsisėda prie kompiuterio „tik penkioms minutėms”. Po dviejų valandų suvokiame, kad laikas prabėgo kaip vanduo, o miegoti reikėjo eiti dar prieš valandą. Pažįstamas jausmas? Žaidimai šiandien yra visur – nuo mobiliųjų programėlių iki sudėtingų konsolinių pasaulių, ir vis daugiau žmonių, ypač jaunimo, susiduria su realia problema, kurią specialistai jau vadina priklausomybe.
Kada pomėgis virsta problema
Svarbu iš karto pasakyti – žaidimai patys savaime nėra blogis. Milijonai žmonių žaidžia reguliariai, tai jiems padeda atsipalaiduoti, lavina reakciją, strateginį mąstymą, kartais net socialinius įgūdžius. Problema atsiranda tada, kai žaidimas nustoja būti pramoga ir tampa būtinybe, be kurios sunku išgyventi dieną.
Pasaulio sveikatos organizacija 2018 metais žaidimų priklausomybę (angl. gaming disorder) oficialiai įtraukė į tarptautinį ligų klasifikatorių. Tai reiškia, kad medikai visame pasaulyje šią būklę pripažįsta kaip realų sveikatos sutrikimą, o ne tik „tinginystę” ar „blogą įprotį”, kaip dažnai bandoma pavadinti.
Pagrindiniai požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
- žaidimas tampa svarbesnis už kitas gyvenimo sritis – darbą, mokslus, santykius;
- bandymai apriboti žaidimo laiką nesėkmingi, nors žmogus pats supranta, kad reikėtų mažiau žaisti;
- žaidžiama nepaisant akivaizdžių neigiamų pasekmių – prastesnių pažymių, konfliktų šeimoje, sveikatos problemų;
- elgesio modelis išlieka mažiausiai 12 mėnesių (nors ūmiais atvejais diagnozė gali būti nustatoma ir greičiau).
Kas vyksta smegenyse, kai žaidžiame
Norint suprasti, kodėl kai kuriems žmonėms taip sunku atsitraukti nuo ekrano, verta pažvelgti į tai, kas vyksta biocheminiu lygmeniu. Žaidimai, ypač sukurti su aiškiu tikslu išlaikyti žaidėjo dėmesį, aktyvuoja smegenų atlygio sistemą lygiai taip pat, kaip tai daro kiti malonumą teikiantys dirgikliai.
Kiekvienas laimėjimas, lygio pakilimas, retas daiktas ar tiesiog gražus garso efektas skatina dopamino išsiskyrimą. Dopaminas – tai neurotransmiteris, susijęs su malonumo ir motyvacijos pojūčiu. Problema ta, kad šiuolaikiniai žaidimai dažnai sukurti pasitelkiant tuos pačius principus, kuriais remiasi lošimo automatai – nenuspėjamą atlygį, kuris smegenims yra dar patrauklesnis nei garantuotas.
Ilgainiui, esant nuolatiniam intensyviam stimuliavimui, smegenų atlygio sistema gali tapti mažiau jautri kasdieniams malonumams – pokalbiui su draugu, knygos skaitymui, pasivaikščiojimui gamtoje. Tai iš dalies paaiškina, kodėl žmonėms, patiriantiems priklausomybę, kasdienis gyvenimas be žaidimo atrodo pilkas ir neįdomus.
Fizinės sveikatos kaina
Kūnas nemeluoja, net jei protas įtikinėja, kad „dar valanda nieko blogo nepadarys”. Ilgalaikis sėdėjimas prie ekrano palieka pėdsakus, kuriuos anksčiau ar vėliau pajusime.
Dažniausiai pasitaikančios problemos:
- Nugaros ir kaklo skausmai. Sėdint valandų valandas vienoje pozoje, ypač su prasta laikysena, kenčia stuburas. Daugelis žaidėjų skundžiasi lėtiniu nugaros skausmu jau paauglystėje – anksčiau tokia problema buvo dažniau siejama su vyresnio amžiaus žmonėmis.
- Regėjimo pablogėjimas. Ilgas žiūrėjimas į ekraną be pertraukų sukelia akių nuovargį, sausumą, galvos skausmus. Vadinamasis skaitmeninis akių nuovargio sindromas šiandien paliečia vis jaunesnius žmones.
- Riešo tunelio sindromas. Pasikartojantys judesiai laikant valdymo pultelį ar naudojant klaviatūrą gali sukelti nervo suspaudimą riešo srityje, dėl ko atsiranda tirpimas, silpnumas rankoje.
- Miego sutrikimai. Ekranų šviesa slopina melatonino gamybą, o pats žaidimas emociškai stimuliuoja nervų sistemą, todėl užmigti po intensyvios žaidimo sesijos būna sunku. Nemažai žmonių praktiškai apverčia savo dieninį ritmą – žaidžia naktimis, o miega dienomis.
- Fizinio aktyvumo trūkumas. Valandos, praleistos prie ekrano, dažniausiai atimamos iš judėjimo laiko. Tai savo ruožtu didina antsvorio, širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Kartais girdime istorijų apie kraštutinius atvejus – žmones, kurie žaisdami praleisdavo maitinimosi ar tualeto poreikius, kai kuriais itin retais atvejais net mirdavo dėl kraujo krešulių, susidariusių dėl ilgo nejudrumo. Tokie atvejai reti, tačiau jie primena, kad kūnas turi ribas, kurių ignoruoti negalima.
Psichologinė pusė – tai, kas dažnai lieka nematoma
Fizinius simptomus pastebėti lengviau, tačiau psichologinės pasekmės dažnai būna gilesnės ir sunkiau atpažįstamos, tiek pačiam žmogui, tiek jo artimiesiems.
Žaidimų priklausomybė dažnai eina koja kojon su nerimu ir depresija. Kyla klausimas – kas yra priežastis, o kas pasekmė? Tyrimai rodo, kad ryšys veikia abipusiai. Vieni žmonės pradeda žaisti pernelyg intensyviai, nes bando pabėgti nuo jau egzistuojančių psichologinių sunkumų – vienatvės, žemos savivertės, streso. Kitiems pati priklausomybė sukelia depresinius simptomus, nes žaidimas pradeda vogti laiką iš realaus gyvenimo santykių ir pasiekimų, kurie žmogui teikė prasmę.
Dar viena svarbi tema – socialinė izoliacija. Nors daug žaidimų šiandien yra daugelio žaidėjų (multiplayer) formato ir sukuria bendruomeniškumo jausmą, virtualūs ryšiai retai gali pilnai pakeisti gyvą bendravimą akis į akį. Žmogus gali turėti šimtus „draugų” internete, tačiau realiame gyvenime jaustis vienišas.
Verta paminėti ir emocijų reguliavimo problemą. Kai kurie žmonės žaidimus naudoja kaip vienintelį būdą susidoroti su stresu ar nemaloniais jausmais. Tai savaime nebūtų blogai, jei nebūtų vienintelis įrankis. Problema kyla, kai kitų, sveikesnių būdų susidoroti su emocijomis, žmogus tiesiog nebeturi ar nebemoka jais pasinaudoti.
Kaip atpažinti, kad artimam žmogui reikia pagalbos
Tėvams, partneriams ar draugams dažnai sunku suprasti, kur baigiasi normalus pomėgis ir prasideda priklausomybė. Keletas signalų, kurie turėtų sukelti nerimą:
- žmogus meluoja apie tai, kiek laiko praleidžia žaisdamas;
- atsisako įsipareigojimų – praleidžia darbą, pamokas, susitikimus dėl žaidimo;
- tampa irzlus, agresyvus, kai jam trukdoma žaisti arba kai internetas neveikia;
- prarado susidomėjimą veiklomis, kurios anksčiau teikė džiaugsmą;
- pastebimai pasikeitė miego ir valgymo įpročiai;
- finansiniai sunkumai dėl pirkinių žaidime (mikromokėjimų, atsitiktinių dėžučių ir panašiai).
Svarbu prieiti prie šios temos be kaltinimų ir moralizavimo. Frazės tipo „tu tiesiog per daug žaidi” ar „užaugk jau” retai padeda – jos dažniau sukelia gynybinę reakciją nei norą keistis. Geriau pradėti pokalbį klausiant, kaip žmogus jaučiasi, kas jam patinka žaidime, ir tik po to švelniai pereiti prie susirūpinimo išreiškimo.
Praktiniai žingsniai, kurie tikrai veikia
Jei jaučiate, kad žaidimai jūsų gyvenime užima per daug vietos, arba matote tai artimame žmoguje, štai keletas konkrečių, praktikoje išbandytų būdų, kaip situaciją keisti:
1. Nustatykite aiškias laiko ribas ir jų laikykitės. Ne „žaisiu mažiau”, o konkretus skaičius – pavyzdžiui, viena valanda darbo dienomis, dvi savaitgaliais. Naudokite laikmatį arba specialias programėles, kurios primena, kada laikas baigėsi.
2. Sukurkite fizinius barjerus. Konsolę ar kompiuterį laikykite ne miegamajame, o bendroje erdvėje. Tai skamba paprastai, tačiau erdvės pakeitimas realiai mažina impulsyvų norą „dar penkioms minutėms” atsisėsti žaisti.
3. Suplanuokite alternatyvias veiklas iš anksto. Tuštuma, atsiradusi be žaidimo, greitai užpildoma kažkuo kitu, jei tas kažkas jau suplanuotas. Sportas, susitikimas su draugais, hobis – bet kas, kas duoda panašų pasitenkinimo jausmą, tik sveikesniu būdu.
4. Atkreipkite dėmesį į miego higieną. Nustatykite laiką, po kurio ekranai išjungiami – bent valandą prieš miegą. Tai padės ne tik su priklausomybe, bet ir bendrai savijautai.
5. Judėkite fiziškai kiekvieną dieną. Net trumpas 20-30 minučių pasivaikščiojimas gali reikšmingai sumažinti potraukį grįžti prie ekrano, nes fizinis aktyvumas taip pat skatina dopamino išsiskyrimą, tik natūraliu ir sveikesniu būdu.
6. Nebijokite kreiptis į specialistą. Jei jaučiate, kad savarankiškai susitvarkyti nepavyksta, psichologas ar psichoterapeutas, dirbantis su elgesio priklausomybėmis, gali padėti rasti giluminę problemos priežastį. Kognityvinė elgesio terapija šioje srityje yra viena efektyviausių metodikų, kurių efektyvumas patvirtintas moksliniais tyrimais.
7. Šeimoms – ieškokite paramos grupių. Tėvai, kurių vaikai patiria žaidimų priklausomybę, dažnai jaučiasi vieniši šioje kovoje. Bendravimas su kitomis šeimomis, patiriančiomis panašią situaciją, gali suteikti tiek emocinę paramą, tiek praktinius patarimus.
Kai ekranas užgęsta – ką rasime kitoje pusėje
Jei atvirai, žaidimai patys savaime nėra priešas. Priešas – tai disbalansas, kuris pamažu, beveik nepastebimai, ima valdyti gyvenimą vietoj to, kad būtų tik jo dalimi. Panašiai kaip su maistu ar alkoholiu – klausimas ne „ar galima”, o „kokia vieta tam skiriama tarp visko kito, kas svarbu”.
Verta prisiminti, kad kūnas ir protas dirba kartu – vienam kenčiant, anksčiau ar vėliau nukenčia ir kitas. Nugaros skausmas, akių nuovargis, sutrikęs miegas – tai signalai, kuriuos vertėtų išgirsti anksčiau, nei jie taps rimtesnėmis problemomis. Lygiai taip pat ir emocinis tuštumos jausmas be žaidimo, irzlumas ar noras pabėgti nuo realaus gyvenimo – tai ne silpnumo ženklai, o kvietimas atkreipti dėmesį į tai, kas iš tikrųjų vyksta viduje.
Geros naujienos tos, kad pusiausvyrą atkurti įmanoma. Tai nereikalauja atsisakyti žaidimų visiškai, jei jie jums teikia tikrą džiaugsmą – užtenka grąžinti juos į tinkamą vietą gyvenime, šalia darbo, artimų žmonių, judėjimo, miego ir visų kitų dalykų, kurie kartu sudaro tai, ką vadiname pilnavertišku gyvenimu. Kartais tereikia mažo žingsnio – vieno vakaro be konsolės, vieno pokalbio su artimu žmogumi, vieno vizito pas specialistą – kad pastebėtume, jog gyvenimas už ekrano ribų vis dar turi ką pasiūlyti.
